Liekana

Pastaruoju metu kažkas su manimi darosi. Gal jūs galite paaiškinti? Paaiškinusiam prizas - protezai.

Vė.

Taškas. Ištryniau visas žinutes ir viską sudeginau. Kaip sako mano draugas G, taip užbaigiu vieną gyvenimo etapą. Dabartinis įdomesnis. Tikras. Kai prasmingai užpildomos visos dvidešimt keturios valandos per parą.

O Kaune, o praeitie, lauk manęs, kai nebelauks niekas niekada.
Daugybė priežasčių ten grįžti:
prisikaupė skalbinių:)
G toks realiai tikras su knyga:)
Nemuno gulbės ištroškę batono.
Laisvės alėja...

Įdomu, kada paskutinis autobusas į Vilnių?

Kojų nejaučiu, bet nuovargio jausmas geras. Taip pat gera, kai žinau, kad kažkas manęs pasiilgsta. Kažkam esu žmogus. Kažkam Tas žmogus. Kažkam neturiu ką duoti.

P. S. Blefuoju.

Per daug čia tavęs. Per daug čia tavo-mano pėdų, akimirkų sniego, kurių pribėriau, kai buvom. Dabar esi tu ir esu aš.

Nepriimk už gryną doičmarkę, gražios šypsenos kavalieriau.

To niekada nebuvo.

Tu niekada to nesuprasi.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, kai kurių žmonių mano gyvenime nebūtų. Ne todėl kad skauda. Ne todėl, kad ilgiuosi. Tiesiog jie nepaliko mano sieloj pėsako. Liko tik prisiminimų nuotrupos. Gražios. Ir negražios. Gerai, kad sąmonė blogus prisiminimus blokuoja.

Anyway, ilgiuosi Kauno funikulieriaus, Prisiminimo bažnyčios stogo, Laisvės alėjos, fuji galerijos, Metropolio, keptos duonos iš aštuntosios mylios ir nuolat alkanų prie Ukmergės krypties tupinčių žvirblių. Palikau ten savo pėdukes.

Vilniuj pratinuosi. Esu ta, kuri nuolatos bėga. Kur dabar?

Vakar T. išvyko iš Norvegijos į Angliją. Apsuks ratą po pasaulį ir grįš. Visada laukiu.

Yra dvi galimybės: atstumas arba išbalansuoja jausmus, arba juos sugrąžina į savas vietas.

V. K.

PASIpLekšnOJIMAI

Blaškymasis po vandenis. Ir tolimas krantas. Jis juk yra. Yra. Tik aš jo kolkas nematau.

Mano meilė toli. Sakė, kad pasiilgo. Tikiu.

Rytojus visada gražesnis už šiandieną.

Ruduo. Vakarėja. Šilta. Už lango pušų skaros ir gražus vaizdas pro langą.

Gaila, kad Tavęs čia nėra. Jei būtum, turiu šaldytų braškių, pasidalintume.

Kai grįši, bus Kalėdos. Ar pažadi ir vėl su manimi lukštenti mandarinus?:) Netiesą sakei - aš niekad nepamiršau šitos mandarinų lukštenimo procedūros. Visada prisimindavau. Ir tai yra vienas iš mūsų (čia taip norėtųsi įterpti šeimos) ritualų.

Šįkart klaidžiojau aš, bet tu juk ir žinojai, kad grįšiu. Kitaip būtum nelaukęs. Ačiū, kad sugebi atleisti. Kita vertus, juk mes niekada ir nebuvome galutinai išsiskyrę, vis kažkas jungė, vis susitikdavom.

Pažadėk man, kad tą dieną, kai grįši, nesnigs.

Vaiva

tą meilę išdalinom
padailintą ir nubučiuotą

mylėjom taip mylėjom
kad nebeliko ko

Uk, tai naujas gyvenimas:) įsimylėjusi :)