Jei galėčiau atsukti laiką atgal, kai kurių žmonių mano gyvenime nebūtų. Ne todėl kad skauda. Ne todėl, kad ilgiuosi. Tiesiog jie nepaliko mano sieloj pėsako. Liko tik prisiminimų nuotrupos. Gražios. Ir negražios. Gerai, kad sąmonė blogus prisiminimus blokuoja.

Anyway, ilgiuosi Kauno funikulieriaus, Prisiminimo bažnyčios stogo, Laisvės alėjos, fuji galerijos, Metropolio, keptos duonos iš aštuntosios mylios ir nuolat alkanų prie Ukmergės krypties tupinčių žvirblių. Palikau ten savo pėdukes.

Vilniuj pratinuosi. Esu ta, kuri nuolatos bėga. Kur dabar?

Vakar T. išvyko iš Norvegijos į Angliją. Apsuks ratą po pasaulį ir grįš. Visada laukiu.

Yra dvi galimybės: atstumas arba išbalansuoja jausmus, arba juos sugrąžina į savas vietas.

V. K.