Aš jau nebe ta. Lyg ir tas pats žmogus, bet kitos mintys valdo kūną. Senas troškimas skristi, kurti, įkvėpti kitus dingo. Ši vasara - paskutiniai trys mėnesiai, kai galėjau jaustis laisva, nesuvaržyta ir džiaugtis kiekviena diena be jokių įsipareigojimų ar atsakomybių. Tačiau pasirinkau suaugti dar greičiau, nei ji spėjo įsibegėti. Ir negaliu savęs už tai nekęsti. Kad ir kaip besistengčiau įtikinti širdelę, kad tai buvo klaida, ji tik nusišypso ir atsako man, kad viskas vyksta pagal planą. Ech, tos svaigios birželio naktys...

Aš turiu rodyti emociją. Šypsotis, būti švelni ir lengva. Bet emocijų aš neturiu. Dabar esu kaip robotas, "iškalęs" techniką ir ją demonstruojantis. Visi jam ploja, visi juo džiaugiasi, nes jis daug dirbo, kad padarytų viską tobulai. Bet jis negyvena. Jis tik daro tą patį judesį, kaip užprogramuotas. Ar tai ir yra "pas de chat"?
Seniau jausdavau. Buvau žmogus. Atgydavau. Išglostyk žemę. Jausk rankas. Šypsokis. Viskas buvo mano. Pasaulis - mano. Tobulybės siekis - mano.
Tobulybė. Ar ji tikrai egzistuoja? Nes tada man atrodė, kad visada galima padaryti geriau. Juk suklysti žmogiška, o pasitaisius vieną klaidą, atsiranda daugybė kitų. Taigi, nei vienas iš mūsų nėra tobulas, tiesa?
Viskas buvo gražu. Gyvenau mažu ir lengvu, grakščiu ir galbūt kiek klastingu "pas de chat". Bet vieną rytą įvyko perversmas. Lūžis. Atgimimas. Tada aš tapau bejausmiu robotu. Nuolat tempiančia pirštus, besišypsančia, laikančia rankas ir nugarą, plastiška, bet tuštybės kupina mašina.
Turiu viską ko norėjau. Darbą, pinigų, šeimą. Bet neliko džiaugsmo. Džiaugsmo siekiant tobulybės. Džiaugsmo, gyvenant "pas de chat"

Pasiruošiu, ramiai suskaičiuoju iki trijų, nugramzdinu baimę gilyn. Nenoriu galvoti apie tai, kas gali nutikti. Tik žinojimas man trukdo. "Neteisingai kažką padariusi, daugiau nebepakilsi". Stengiuosi neklausyti proto. Susikoncentruoju į vieną tašką, žiūriu į priekį. O galvoje... Galvoje tūkstančiai minčių. Žinau, reikia pasilikti tik vieną, todėl iš varžančios mane salės persikeliu į mišką.
Saulė apšviečia samanomis apaugusias kalveles, paukšteliai linksmai skraidžioja aplinkui, kviesdami skristi. Jaučiu, kaip vėjas žaidžia su mano plaukais, glosto veidą, o paskui lėtai prisilenkia prie ausies ir sukužda: "Pagauk mane!"
Tada šoku. Staigūs šuoliai į viršų ir tolyn priverčia mane pasijausti paukščiu. Skrendu, nusileidžiu ir vėl pakylu. Gaudau vėją, kuris mane nuveda prie nedidelio upeliuko. Tada tampu mažas akmenukas. Krentu į vandenį, aptaškydama vabalėlius, ir atgavusi jėgas vėl išskrendu kaip paukštis. Bet jaučiu kaip vėjas tolsta. Skrenda laukais, medžių viršūnėmis ir pažeme...
Džiaugiuosi laisve, po kelių akimirkų išgirstu: "Neblogai, netgi labai gerai". Tai mokytojos balsas, priverčiantis prisiminti, kad aš senoje, prisigėrusioje prakaito kvapo, salėje. Ir aš neskrendu, o šoku. Milžiniškais šuoliais palaiminu grindis, atramas ir sienas. Pripildau jas laisvės ir troškimų kvapo. Žinau, vieną dieną čia šuoliuos mergaitė svajojanti įkvėpti...

M,

Aš nežinau, laukti, ar nelaukti tos dienos kai vėl sugrįšiu. Nes grįšiu ir į prisiminimus apie tave. Apie mus. Tik ar verta vėl regėti tavo veidą, stiprų ir bebaimį kūną, ir tas kerinčiai gilias akis?
Nebenoriu verkti ir daužyti, ir taip suskaldytos širdies, į dar mažesnius šipulius. Nenoriu užsiverti savyje, matyti tas vietas kur buvome, bet būti ten viena. Nenoriu apsimesti, kad man viskas gerai, nors ir taip bus aišku, kad nėra. Ir vėl valgyt šokoladą išvažiuojant, nes visas kelias namo - ašarų upė.
Reikia. Oi kaip reikia susiimti į rankas ir džiaugtis tuo kas buvo ar dar bus. Matyti smulkmenas. Su šypsena prisiminti mėnulį. Nes kad ir kur bebūtum, jo dydis bus sulig nykščiu, tiesa? Jis vienintelis bus pastovus, toks, kokį ir palikau.
Prašau, neapsunkink visko. Nebūk čia ir dabar ten, kur būsiu aš kažkada. Nesivaidenk, kaip praeities šešėliai, manyje, gyvenime, kuris priklauso man, ir veiduose, tų, kuriuos galbūt dar mylėsiu.
Pradink. Kaip pradingsta rasa po ryto, jaunystė po metų. Tegul lieka tik vienintelis mūsų meilės įrodymas. Tik amžinai toks pats mėnulis...