"Pas de chat"

Aš turiu rodyti emociją. Šypsotis, būti švelni ir lengva. Bet emocijų aš neturiu. Dabar esu kaip robotas, "iškalęs" techniką ir ją demonstruojantis. Visi jam ploja, visi juo džiaugiasi, nes jis daug dirbo, kad padarytų viską tobulai. Bet jis negyvena. Jis tik daro tą patį judesį, kaip užprogramuotas. Ar tai ir yra "pas de chat"?
Seniau jausdavau. Buvau žmogus. Atgydavau. Išglostyk žemę. Jausk rankas. Šypsokis. Viskas buvo mano. Pasaulis - mano. Tobulybės siekis - mano.
Tobulybė. Ar ji tikrai egzistuoja? Nes tada man atrodė, kad visada galima padaryti geriau. Juk suklysti žmogiška, o pasitaisius vieną klaidą, atsiranda daugybė kitų. Taigi, nei vienas iš mūsų nėra tobulas, tiesa?
Viskas buvo gražu. Gyvenau mažu ir lengvu, grakščiu ir galbūt kiek klastingu "pas de chat". Bet vieną rytą įvyko perversmas. Lūžis. Atgimimas. Tada aš tapau bejausmiu robotu. Nuolat tempiančia pirštus, besišypsančia, laikančia rankas ir nugarą, plastiška, bet tuštybės kupina mašina.
Turiu viską ko norėjau. Darbą, pinigų, šeimą. Bet neliko džiaugsmo. Džiaugsmo siekiant tobulybės. Džiaugsmo, gyvenant "pas de chat"