mūsų sielos vienodos
mūsų sielos vien odos

Seniai nesikalbėjau su niekuo čia.
Vis už ribų.

Išsiunčiau signalą.
Įdomu, kada jį gaus.

žvejoju upietes archyvuose

Gargantua

Kas kieno stovykloj?

Prisijungiu čia, kai jaučiuosi labai vieniša.

užplaukia kartais

Trisdešimt penktas.

Labiausiai laukdavau Kūčių. Gyvenom su močiute, tad įstrigusios šventės, kai atvažiuodavo kitas močiutės sūnus, su dviem mūsų pusseserėm, tada būdavo 4 vaikai ir 5 suaugę, visų tiek daug ir tokie mieli!
Kūčios būdavo paslaptingiausia diena, visą dieną laikydavomės pasniko, jokio pieno, kiaušinių, mėsos. Nepamenu ką valgydavom visą dieną, bet žinau, kad labai jausdavosi tas pasnikas, ir Kūčių vakarienės laukdavome alkanoki. Suaugusieji ruošdavosi namus, tvarkydavosi, puošdavo didelę eglutę, šeimininkaudavo virtuvėje. Kepdavo mielinius pyragėlius su grybais, kopūstais, aguonomis. Aguonpienį ruošdavo. Žuvį tešloje. Kūčiukus. Visokias silkes su daržovėmis, bulvių. Avižinio kisieliaus, spanguolių kisieliaus. Vis pribėgdavome prie močiutės ir klausdavome, kada sėsim prie stalo. Močiutė sakydavo, kai įsižiebs pirmoji žvaigždė danguje. Kaip mes žvalgydavomės į dangų! Kaip laukdavome vakaro. Net ne pavalgymo. To, susėdimo. Po linine staltiese pakišdavo šieno.tada sudėdavo valgius. Plotkeles. Žvakę. Kai jau būdavo galima sėsti, susėsdavome, tėtis uždegdavo žvakę. Užgesindavo šviesą. Pasimelsdavome. Tada dalindavomės plotkelėmis - pradedant nuo močiutės, ji duodavo iš eilės visiems atsilaužti, palinkėdama kažko. Ir taip iš eilės, visi vienas kitam turėdavome palinkėti.
Tada valgydavome, tas maistas toks kitoks atrodydavo, bet, skanus.
Po vakarienės traukdavome šiaudus iš po staltiesės, kokį ištrauksi, toks ir gyvenimas bus. Po to mes, mergaitės, su močiute eidavom burtis. Liedavome vašką. Kokią figūrėlę išliesi, tą ir turėsi kitais metais. Močiutė pasakodavo savo jaunystės burtų-kad reikia išbėgti laukan ir klausytis, iš kur šunys loja, iš ten jaunikis bus. Dar, kad vidurnaktį kalba gyvuliai. Ir vanduo pavirsta vandeniu. Ir kad Kūčių nakties sapnai pranašiški.
Tada eidavome į bažnyčią. Piemenėlių mišios būdavo vėlai, berods 8 valandą vakaro. Sunku būdavo toj šaltoj bažnyčioj, ilgu išbūti visas mišias. Bet ir gražu. Tos užgesintos šiesos pradžioje, giesmė "Tyliąją naktį". Vos vos išbūdavome, atsisėsti nebūdavo vietos, stovėdavome. Kiek kartų tėvų klausdavome, kada baigsis... O grįžus namo pasiryžimas laukti kalėdų senelio jau būdavo ne toks stiprus. Nugalėdavo miegas.
Einat miegoti, stalo nenurinkdavo, padėdavo tuščią lėkštę. Palikdavo tokį ne itin gendantį maistą, kūčiukų, druskos, duonos, silkės, pyragėlių. Vėlėms, sakydavo. Labai paslaptingai ir truputį šiurpiai tai man atrodydavo. Kažkam, kas gali užsukti kai visi miegos, pavalgyti.
Taip ir užmigdavome, patyrę nuostabią ir mistišką Kūčių dieną. Kalėdų rytas būdavo žavus, atsikeli, bėgi prie eglutės, ten žaislai, dovanos. Tada pas močiutę į jos kambarį, ten kalėdų senelis taip pat palikdavo dovanų, bet tokių, labai simbolinių, po puodelį, saldainių, po mažą rankšluostuką ar 5 litus. Tada močiutė pasakodavo kaip tas kalėdų senelis pasirodydavo. Sakydavo, kad vos užmigus kažkas stipriai su lazda pasibelsdavo į duris. Ji atidarydavo, o ten - kalėdų senis. Pasiklausdavęs močiutės, ar vaikai buvo geri? Ir močiutė sakydavusi, kad taip, žinoma, buvo geri, prašom prašom. Ir palikdavo dovanėles po eglutėmis.
Kalėdos būdavo begalinių žaidimų, televizoriaus žiūrėjimo ir valgymų diena.
O kita Kalėdų diena, mano gimtadienis. Ir jei per Kalėdas, ar antrą Kalėdų dieną ateidavo svečių, tetų, dėdžių, giminaičių, visi mes gaudavome dovanų. O kai įteikinėdavo man, sakydavo: čia tau ir su Kalėdom ir su gimtadieniu. Ir su Naujaisiais Metais. Tokia dovana-hibridas. Ir niekada nešvęsdavome mano gimtadienio. Nes visi švęsdavo Kalėdas.
Gal todėl aš Kalėdų, kaip ir savo gimtadienio, taip nemėgstu.