Apsimetinėju, kad rašau;)

Sauleti sielos pakrasciai prazydo vasarelemis

Saulės dulkių šunyčiai, sutūpę ant palangių, stebi praeivius

Kartais verta apsilankyti vaikystės kieme... :)

Aš nematomas žmogus, kitą savaitę būsiu žmogus - voras

Nostalgija seniems laikams, kai žolė buvo žalesnė

Tyliai prisėlinau it katinas žaliom akim ir prisėdau ant pasaulio krašto.

Šiandien smėlėtų minčių diena - tarei man, o aš katiniškai šyptelėjau.

- Taip taip taip... vakar kvepėjom kava ir apelsinais,- tarė mažas kambariukas iš rūsio. - O šiandien nenoriu keltis, be to kažkas vėl neišplovė puodelio...
Jis ėmė trepsėti viena koja, kramtydamas apatinę lūpą. Kambarėlis iš rūsio nemėgo keltis rytais, jam labiau patikdavo keltis apie pietus, priešpiečiais arba pavakariais. Bet niekada iš ryto.
- Ne ne ne,- suniurnėjo po nosimi jis,- šiandien aš nesikelsiu. Ir kas nusprendė, kad keltis reikia rytais? Aš? Tu? - jis nepritariamai žvilgtelėjo į šio įrašo skaitytoją. Skaitytojas papurtė galvą,- taip ir maniau...
Sunkiai atsiduso kambariukas. Išties neteisybė, manė jis, kodėl gi aš turėčiau keltis rytais, jei taip nenusprendžiau nei aš nei tu.
Skaitytojas pritariamai linktelėjo galva.
- Nuspręsta. Streikuosim. - tvirtai tarė kambariukas ir pasiėmęs raudoną pieštuką ir įgrūdęs žalią skatytojui rankon nusprendė pradėti nuo plakatų.
- Hmmm, pirmiausia reikia sukurti šūkį.
Skaitytojas vėl linktelėjo galva, žaliuoju pieštuku paišydamas lapo kamputyje. Kambarėlis piktai sušnairavo.
- Prašau susikaupti. Tai juk rimtas reikalas. Hmmm... Kaip tau skamba - kambarėlis aš esu ir rytais nesikeliu?
Skaitytojas suraukė nosį ir papurtė galvą.
- Taip, aš irgi taip manau, - pritarė kambarėlis ir atsisukęs piktai žvilgtelėjo į Laurą, rašančią šį dienoraščio įrašą, - ar negalėjai sumąstyti ko nors geresnio? Na tikrai, - prunkštelėjo jis ir iškišo Laurai liežuvį, aiškiai išreikšdamas savo nuomonę apie jos eiliavimo galimybes. Laura nuraudo ir pasislėpė po stalu. Ten ir tupi.
Jei kam prireiks, visada galite bandyti išsivilioti su šokoladu.

Tyloj nusikirpau kasas. Niekas negirdėjo.
Tik kniaukė it katinukai dienos, užrištos maišelyje, kai nešiau jas upėn paskandinti.
Debesys plaukė upe, kai šaltis skverbėsi į nukirptus plaukus. Dienos skendo, o aš užsimerkiau, negalėdama žiūrėti. Neverkiau, nes niekad neverkiu, kai būna verta.
"Burtas mestas" - tariau. Žengiau per upę ir neatsigręžiau.
Ir pamiršau.
Tik kartais naktimis girdžiu dienų kniaukimą maišelyje, kažkur upės dugne.
Ir vis dar šaltis gelia nukirptas kasas.

Parašiau kažką apie varlę. Nei šiaip, nei taip ;)