- Taip taip taip... vakar kvepėjom kava ir apelsinais,- tarė mažas kambariukas iš rūsio. - O šiandien nenoriu keltis, be to kažkas vėl neišplovė puodelio...
Jis ėmė trepsėti viena koja, kramtydamas apatinę lūpą. Kambarėlis iš rūsio nemėgo keltis rytais, jam labiau patikdavo keltis apie pietus, priešpiečiais arba pavakariais. Bet niekada iš ryto.
- Ne ne ne,- suniurnėjo po nosimi jis,- šiandien aš nesikelsiu. Ir kas nusprendė, kad keltis reikia rytais? Aš? Tu? - jis nepritariamai žvilgtelėjo į šio įrašo skaitytoją. Skaitytojas papurtė galvą,- taip ir maniau...
Sunkiai atsiduso kambariukas. Išties neteisybė, manė jis, kodėl gi aš turėčiau keltis rytais, jei taip nenusprendžiau nei aš nei tu.
Skaitytojas pritariamai linktelėjo galva.
- Nuspręsta. Streikuosim. - tvirtai tarė kambariukas ir pasiėmęs raudoną pieštuką ir įgrūdęs žalią skatytojui rankon nusprendė pradėti nuo plakatų.
- Hmmm, pirmiausia reikia sukurti šūkį.
Skaitytojas vėl linktelėjo galva, žaliuoju pieštuku paišydamas lapo kamputyje. Kambarėlis piktai sušnairavo.
- Prašau susikaupti. Tai juk rimtas reikalas. Hmmm... Kaip tau skamba - kambarėlis aš esu ir rytais nesikeliu?
Skaitytojas suraukė nosį ir papurtė galvą.
- Taip, aš irgi taip manau, - pritarė kambarėlis ir atsisukęs piktai žvilgtelėjo į Laurą, rašančią šį dienoraščio įrašą, - ar negalėjai sumąstyti ko nors geresnio? Na tikrai, - prunkštelėjo jis ir iškišo Laurai liežuvį, aiškiai išreikšdamas savo nuomonę apie jos eiliavimo galimybes. Laura nuraudo ir pasislėpė po stalu. Ten ir tupi.
Jei kam prireiks, visada galite bandyti išsivilioti su šokoladu.