Tyloj nusikirpau kasas. Niekas negirdėjo.
Tik kniaukė it katinukai dienos, užrištos maišelyje, kai nešiau jas upėn paskandinti.
Debesys plaukė upe, kai šaltis skverbėsi į nukirptus plaukus. Dienos skendo, o aš užsimerkiau, negalėdama žiūrėti. Neverkiau, nes niekad neverkiu, kai būna verta.
"Burtas mestas" - tariau. Žengiau per upę ir neatsigręžiau.
Ir pamiršau.
Tik kartais naktimis girdžiu dienų kniaukimą maišelyje, kažkur upės dugne.
Ir vis dar šaltis gelia nukirptas kasas.