kad nereikėtų komentuoti kiekvienam, parašiusiam haiku, už ką aš daviau kuolą ar dvejetą, surašysiu trumpai savo nuomonę apie šį žanrą ir jo naudojimą.
haiku yra žanras, kurį japonai atrado kažkur 17 a. Lietuviai jį atrado iš naujo 21 a. Tai yra poetinės fotografijos (taip kažkas yra jas pavadinęs) - trijų eilučių akimirkos fiksavimas, dažniausiai parodantis žmogaus santykį su aplinka.
Puiku, šitą visi žinom, o kodėl aš visam
neblogam haiku daviau tik du?
Todėl, kad ne ką daugiau duodu tiems, kurie rašo Salomėjos Neries stiliumi, arba mėgdžioja Maironį. Nes tai kopija. Rašymas kažkieno senai senai atrastu stiliumi, nieko naujo jam nesuteikiant.
Kiek kainuoja Van Gogas? O kiek jo stiliumi bet ne jo ranka paišytas paveikslas? Lygiai tokį pat skirtumą jaučiu tarp japoniškų haiku ir lietuviškųjų jų kopijų. Neičiau žiūrėti ne japonų vaidinamo Kabuki teatro. Manęs nedomina lietuvių "žvaigždžių" dainuojami rusiški romansai. Nes tai surogatas, tai netikra, tai dirbtina. Kaip ir didžioji dalis lietuvių rašomų haiku.
Kodėl kartais haiku parašau ir daugiau? Nes jeigu seną formą sugebi pritaikyti naujai, netikėtai - puiku, taikyk. O jei paėmi seną formą ir sukuri muziejinį eksponatą, tik neturintį keleto šimtmečių amžiaus - kam jis toks? Jei forma gerai įvaldyta - tebūnie 2, už pastangas. Bet norint daugiau - prašom man pateikti ką nors naujo.