vakar sapnavau, kad bandžiau pasikarti. koks realizmas !

Vaikystės kelionės

Naktį bliūduose šaukštai džingsi
Barasi suaugę – nedrįstu rodytis
Už sienos kinkuoja galvos ir  jų
Šešėliai šokinėja, man jau baisu
Darosi, nors pirštas burnoje,
Pašokęs  apsirengiu kailinukais
Niekas negirdi  nemato – išeinu
Kažkur per spygliuotą sniegą
Girgždančiu keliu pas senelį šaltį.

Po to gyventi ?

Mirė žmogus
Laikęs už rankos
Ir iki galo prašęs -
Eikime kartu.

Kitas - vėžio pakirstas
Lėtai pasidėjo
Paskutinį butelį alaus
Ant šaligatvio.

Pasigavęs į saują
Vieną vaivorykštės giją
Plaukiu linksmais šaltiniais
Miesto gatvėmis žemyn
Žaižaruojančiose kryžkelėse
Man mosuoja rankomis
Žmonės ir pavasario spalvos
Virš garuojančių stogų
Šokinėjantys lašai 
Žemėje susirenka į upelius
Ir mano popierinį laivelį 
Nuneša į labai tolimą ateitį.
-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -
Argi tai būtų  vasara – žiūriu
Lyg per storą stiklą
Į sulėtintai šlamantį medį
Rankomis matuoju erdves
Neskaidriame ežero vandenyje
Lėtai plūduriuoja
Nykstantys ir blunkantys
Senų laikraščių puslapiai –
Labai tolimoje praeityje
Išsiskleidęs ir bespalvis
Mano popierinis laivelis
Tebeieško vaivorykštės gijų.

kaip linksma žinoti, kad žinai - tavim nusivylę artimieji tampa tolimaisiais. O žvaigždės vis tiek arčiau.

kur tu žmogus nuo savęs pasidėsi

06.10 atostogų pradžia.
velniop programavimą, alų ir rašykus. lig rudens.

Kas iš to - turėti visą pasaulį
Jei nugriautas namas

Kas iš to - jei tie patys debesys
O vaivorykštė nespalvota

Kas iš to - šaltinis skaidrus
Bet rankos tuščios.

taškas.

aha