{su zmonem kurie sustoja/ ir akis pakele ziuri/ i neramu auksta dangu/ ir nezino ko baugu/ ar kad vakaras atejo/ ar kad sirdi velei duria/ ar kad  atleke gegute/ i alyvas prie langu

su zmonem kuriems uztenka/ vieno tako palei kluona/ vieno sokio sviesia nakti/ po kerotais azuolais/ su zmonem kurie nuzydi/ viena karta kaip aguonos/ su zmonem kurie klajoja/ amzini tarsi keliai}

Tai vat. Esu nusivylus. Bjaurus jausmelis. Jau kelinta karta taip.  Nekenciu, kai zmones nuvertina save. Nekenciu nevisavertiskumo komplekso, nes jis baisiai islenda, kai zmogus kiekviena sekunde bando irodineti visiems, koks jis saunus ir 'fainas'. Nekenciu, kai tie irodinejimai tampa panasus i padlaiziavima. Nekenciu, kad siandieninej visuomenej tai tampa norma - irodineti, kad ir tu nusipelnei pagarbos. Toki kompleksa turintis zmogus niekada neapgalvos ir nepriims kritikos, bet puls ja is karto neigti, nes jam atrodys, kad Nekenciu minkstu isvedziojimu, kurie apraizgo zodzius, kuriuos norima pasakyti, nezinia del ko tragiskai bijant izeisti ar uzgauti - kai draugo klausiama "gal galeciau paprasyti taves, kad leistum man atsisesti salia", uzuot klestelejus salia ir patarsius selmiskai jo plaukus. Vadinasi, tu manai, kad nesi vertas jo ir vis slapcia bijaisi, kad jis tai supras. Man bjauru, kad labai paprastai galima suvaidinti ka tik nori ir niekas net nepastebi arba jau laiko iprastu ta nenaturaluma. Man bjauru, kai sitiek daug kartu eskaluojamas ir prisimenamas vienas bajeris, seniai nebejuokingas, seniai nebeaktualus. Man bjauru, kai zmogus nuolat sliejasi prie kitu, kurie, jo manymu, stiprus ir itakingi, o tu, kurie, jo manymu, tokie nera, salinasi ir vengia su jais bendrauti. Toks yra zmogus, be tvirto savojo as, kad ir kaip jis stengtusi sau isikalbeti, kad yra priesingai. Man nepatinka zmones, kurie karta ka nors grazaus sugalvoja ir mano, kad tai jau virsune ir didziuojasi, ir puciasi savo genealumu. Man isvis atgrasus tie, kurie mano, kad garsiai ir daug kalbant tai, kas juokinga ir visiems patinka pelnoma pagarba bei pasitikejimas. Man bjaurus pavirsutiniski zmones, kuriems svarbu yra du dalykai: niekad nepralaimeti ir buti megstamukais. Ju vertybes apgailetinos ir gerai neapgalvotos. Tokie plastilinai, kurie zino keleta bendravimo taisykliu: sypsosiuos, linksesiu galva, pritarsiu ir pridesiu dar kai ka nuo saves, jei priestarausiu tai taip, kad kitas nesuprastu jog as tai darau.

Is tikro dar rasyciau ir rasyciau, bet jau atlego. Sestadieni manes laukia striptizo seansas, o penktadieni mane glamzys nevykelis.

Mano galvoje vienintelis zodis:

PYHRDZIUS

XDDD~
Norisi kartoti ir kartoti. Panasiai kaip BDASKES:]]]]

Prie vakarykstes 'filosofijos' pridesiu, kad terminas "sudetingas" kalbant apie zmones (ir ne tik zmones is tikro) perfrazavus reikia "nesuprantamas". O tai jau viska keicia. Nu dar sudetingu galim pavadinti ta, kuris turi kazkokiu nesveiku ydu, trukdanciu su juo bendrauti ir gyventi, bet cia irgi kaip kam. Tfu galu gale koks skirtumas:]]]]]]]

Visi norai kada nors issipildo, o jei noras nedidukas, tai jis issipildo labai greitai. Ir apie ta nediduka nora prisimeni tik tada, kai jis issipildo. Viena diena uzsinorejau lankyti line dances. Mane tiesiog veza kartu su grupe zmoniu dainuoti, o jau sokti drauge su visais, vienodai, ritmingai, linksmai tai isvis pasaka, o jei dar muzika limpa prie sirdies, tai isvis griuk negyvas:]]] Pradzioj uzsiemimo Katkauskas paslaptingai susnibzdejo, kad jei po trenazo dar pavilksim kojas, tai musu lauks siurprizas. O tas siurprizas buvo ziauriai ziauriai naturaliai grazi mergina, sokiu mokytoja, kuriai Katka taip negrabiai papleksnojo per nugara pristatydamas:]]] Jis vis dar drovus su moterimis:]] Vienu zodziu, UZVEZE. Grizau baisiai istroskus ir gerdama vandeni pagalvojau, kad po ilgo dehidratacijos periodo skaniausias gurksnis - trecias:]]]
Ir dar vaziuodama autiku pagalvojau, kad visi zmones sudetingi, bet kai kurie - sudetingesni. Dar pagalvojau, kad sudetingesniais jie patys save padaro, zinoma prisideda ir aplinka, zmones, kurie ji supa, ir muzika, kurios jie klauso, ir knygos, kurias jie skaito, bet daugiausia tai priklauso nuo paciu zmoniu minciu, nes juk mintys ir yra tai, kas formuoja asmeni. Kiekviena mintis pakeicia tave viena milijonaja(?) dalim, bet pakeicia. Ir as dabar nezinau, kuris sudetingas zmogus geriau elgiasi, ar tas, ismintingai pritaikąs save, savo bendravimo stiliu taip, kad visi ji suprastu, ar kuris visuomet buna toks, koks yra ir neissizada saves ne per cm ir taip daznai tiesiog neranda bendro tasko su zmogum, su kuriuo likimas dave jam sia popiete bendrauti? As elgiuosi pastaruoju budu, bet pagalvojau, kad gal reiketu kazka keisti, kad labiau priarteciau prie darbo liaudies? Juk gyvenime krastutinis individualizmas (oho:]]) padeda nebent kurybai. O mano prioritetu lenteleje si menesi pries kuryba pirmauja santykiai su zmonemis. Nu ziuresiu.

Kartas nuo karto atsiranda many pyktis ir noras kariauti su visu pasauliu. Jis atsiranda ne is niekur - pasaulis imeta sauja, ta sauja pasiseja ir pradeda daugintis. Cia jau mano derlinga dirva kalta. Kada pagaliau pavyksta ta pykti israuti su saknim, lieka baisus kaltes jausmas, bet ir palengvejimas. Tada pajuntu pajudejus i prieki savo asmenybes raidos kely, kai galiu lyginti save pries ir po. Tebunie tada kaina ne per maza. As turiu teise pykciui, zinau. Bet man vistiek gaila, nes meciau jo saujas i kitu darzus. Kalbu cia metaforom. Tai atrodo grazu ir isradinga, bet is tikruju taip paprasciau. Myliu zmones.

Esu baisiai sujaudinta P. filmo H. Bet mane dar baisiai sujaudino zmogaus, su kuriuo buvau buki komentarai. Dabar galutinai supratau, kad mane labiausiai erzinanti savybe yra kvailumas. O jei dar atmieztas uzsispyrimu ir begaliniu pasitikejimu savo jegomis tai isvis griuk negyvas. Kartais pagalvoji - kam as tai darau? Bet tada atsakai sau - niekas nera tobulas, paziurek i gerasias jo savybes. Jeigu visus siusi velniop, visai neturesi draugu. Bet as visu ir nenoriu siust. Tik ji. Bet tuoj atvesiu ir viskas bus po senovei. Gal tik salinsiuos jo. Kam man nervus gadint. Bjauriai sneku. Negalima taip. As kartais sau atrodau tokia bloga. Labai bloga. Ir nezinau kur tas aukso vidurys, kai nei jausmai ignoruojami, nei protas. Abieju per puse. Grrrr.

kaip ziauriai siandiena skiriasi nuo vakar... dabar jauciuosi taip, kaip jauciamasi kai suvalgai kazka labai neskanaus. Na... is tikruju tai buvo ir sio to gero. Ivykiu kronikos idomiau negu jausmu balos, todel parasysiu "sau ateityje" ir ka idomaus patyriu kasdien. Knygyne "Septynios vienatves" uzsukau Bruno K. Oijerio "Kol nuodai veikia", bet ne tik. Dar norejau pamatyti moteri, kuri valdo si knygyna ir apie kuria rode Stiliuje. Paklausta ji atsake, kad tokios knygos neturi, taciau turejo anksciau. As ja patikejau ir toliau zvalgiausi seip sau.Staiga akys uzkliuvo uz "Kol nuodai veikia" nugareles. As radau. Net lupa atvipo is to dziaugsmo ir tos nuostabos. Knygyno savininke kazka pradejo murmet pasiteisinanciai, bet as ant jos visai nepykau:]]] As plasnojau ir kryksciau:]] Na gal kiek perdedu. Ji man papasakojo, kad sia knyga perskaite per nakti, nors seip poezijos nelabai skaito. Ir kad Bruno atvaziuos i LT, nors seip jau beveik niekur nesilanko. Ir dar pasake, kad atides sia knyga, nes as neturejau tuo metu pinigu. Man ji labai patiko. Ji buvo gili. Ji buvo kazkuo artima. Pora zodziu ir tai pajunti. Smagu:]
Stoteleje sutikau dar viena zmoguti. Dabar, kai prisimenu, atrodo keista, jog kartais taip pasisneki su nepazistamais, bet tai grynai lemties dalykas, manyciau. Tai va. Ta mergina buvo ir yra medicinos studente. Ji - busima dantiste. Aprode man savo profesinio lagaminelio turini: dantu muliazus, tikrus dantis, imurytus i betona (o jau kokie supuve!!!), jos pacios isdrozinetus is vasko, intrumentus ir kita. Pakonsultavo mane del dantu balinimo ir abi pasiguodem, pasipasakojom apie savo susitikimus su kisenvagiais. Dabar as jauciuosi jau super duper patyrus (su savo ir su jos patirtim ir su Ramunes dar ir su jos drauges dar) ir zinau vagiu metodus (tpfu tpfu). Tai va. Einu valgyt.

Siandien pabuvojau arciau Dievo nei paprastai - su Ramune ir Evelina uzkopem i Prisikelimo baznycios apzvalgos aikstele. Galbut todel Jis man dovanojo susitikima su abiem mazaisiais mano dievukais:]]] Ne betarpiska, tiesa, bet viskas dar ateity. Ta pacia diena maciau scenoj vaidinanti Kaniava ir zaidzianti futbola Zidana (2:2 pries Kijevo Dinama). Aciu tau uz viska, Dievuli, ir.. suteik man proto kitasyk informuoti tevus, kur as esu visa diena.
Labai reikia kibti i mokslus, bet vis laiko nera. Ak gi atostogos. Kaip bebutu cia ir dabar prisizadu sau ir nusistatau prioritetus: 1)sveikata (miegas+valgis <- viskas laiku),
2)mokslas (be atideliojimu ir viskas nuosekliai),
3)bendravimas su zmonemis ir pantomima+kita uzklasine veikla (nzn kas man siuo metu svarbiau, bet zinau, kad ir vienoj ir kitoj srity visada reik deti kuo daugiau pastangu),
4)vairavimas,
5)garderobo atnaujinimas,
6)gilinimasis i save,
7)kulturinimasis.
Na, o dabar citatele is Elnio Karaliaus dainos (pastebiu, kad pasidariau priklausoma nuo sito DNR ir stengiuos i ji rasyti taip, kad senatvej idomu paskaityt butu:]]]). Taigi:
/i Rankos ne rankos
Jausmai ne jausmai
Draugas ne draugas
Namai ne namai
Asaros zemej o danguj malda
Elnio karaliska sielos rauda<...>
Raudosite tylus
Uz tai, ka praradot,
Aimanos liejas uz tai, kas negris<...>
Meile prarades
Isduotas parduotas
Elnias karalius per amzius tyles
Netekes karunos, sosto karalius
Elnias negali nuteist ar atleist<...>
Tie, kas tikejo uzpjude sunim
Tie, kas mylejo, geidzia mirties
Tie, kad nemate, nematys, negirdes. <...>
Nu gerai gerai ne kokia is manes scenografuotoja. Bet bent dalele:]

Tep. Grizau i normalias vezes. Visada gelbsti veikla:] Mieste sutikau sena vaikystes drauge. Buvau bendravus su ja pries puse metu. Nuo to laiko kazkas pakito ar tai joje, ar tai manyje, ar tai mumyse (musyse:]]]) abiejose, nes siuokart bendravom kaip zmogus su zmogum, jauciau jos pagarba ir domejimasi. Anksciau ji plepedavo tik apie bernus ir tusus. Vienu zodziu, man idomios temos jos nedomino ir atvirksciai. Del to ji mane laike nenormaliu zmogumi. Dabar gi suaugo pagaliau, istojo i univera, praplete akirati ir suprato, kad gyvenime yra daugybe idomiu dalyku ir jo prasme nera pazinoti kuo daugiau tusovnu zmoniu:]]] Dabar gyvenimo prasme yra pazinoti kuo daugiau NAUDINGU zmoniu:]]] Vot tep. Tegu ji toliau iesko pazinciu, o as tuo tarpu domesiuos menu ir kai ji apsikabinus naujausia saldytuvo modeli sedes namie ir galvos kad laikas pakeisti masina geresne, as gyvensiu idomu, truputi bohemiska gyvenima, keliausiu, vaidinsiu, dirbsiu, turesiu nuostabiausia vyra ir viskas bus tobula:]]
Lapkritys. Ore nebeliko svelnumo. Siandien buvo sauleta, bet zvarbu. Atsukom laika valanda atgal, todel anksti temsta. Salta, tamsu, tuoj lapai nukris visiskai ir bus dar ir nyku. Mano stichija, mano menuo:)~~

Grizau is keliones po Lietuvos kapinynus. Ispudziu daug. Paminesiu tik tai, kad labai stengiausi buti gera ir nesavanaude, mandagiai ir noriai bendravau su giminem, inirtingai ir smaiksciai sklaidydavau tevu gincus (500 km vis delto ne toks ir trumpas kelias (laiko tarpas) kad nesusipykt), bet galu gale visi buvo laimingi ir patenkinti, o as tarsi srutu kibiru apipilta. Sugeriau visu tu nelaimingu kaimieciu, besiriejanciu miestieciu, skirtingiausiu pasaulyje zmoniu - tevu blogas emocijas. Kas dar. Aj nekenciau, kai visos tetos meiliai girdavo mano grozi ir jaunyste, o mintyse keike mane ir pavydejo taip, kad griuk negyvas. As gi matau. Tos ju kreivos sypsenos nieko nepaslepia. Pabendravau ir gavau bucki is dedes Jurgio ir vien del buvo verta sitiek km sukorti. Pagalvojau, kad esu laiminga, jog lapkricio pirma man kol kas nieko nereiskia. Vitalis raumenis ziaurius uzsiaugines. Tai aisku, ka jam daugiau tam kaime veikti, jeigu ne mergas kibinti. O kad mergos kibtu, zinia, raumenys reikalingi. Skaito Donelaicio Metus. Vargselis. Pussesere Lina atveze man maisus drabuziu. Drabuziai kokybiski ir grazus. Bet as negaliu ju deveti. Jie ne mano. Jie atsiduoda kitu zmogum. Galu gale, man isdidumas neleidzia. Viena maikute su sauniu uzrasu  "Do Something". Daug daug maikuciu. Visos aptemptos. Bet tai kokia jos krutine, kokia mano. Nebus taip efektinga kaip ant jos. Nenesiosiu. Susitvarkiau spinta. Blembacki, noriu daug daug visko ismesti. Nieko doro neradau. Viskas is serijos "gal prireiks". Vistik sukrapsciau keleta skudureliu. Is karto lengviau ant sirdies. Dabar ausinese girdziu grazius zodzius: "Laughting at lillies. It was I that was lost.". Pasiilgau pamoku, pasiilgau pantomimos, vairavimo kursu, veiklos, nenoriu atostogu, jauciuos kaip tapus pensininke. As nezinau. Man taip sunku dabar. Dar tie sapnai. Sapnuoju, kad as dvasia, skraidau po savo dvylikaauksti ir noriu sugrizti namo, bet negaliu, nes as dvasia. negaliu gasdint namiskiu, negrazu. Mane issgasdino zmoniu veidai, kuriuos sutikau. Vyrai dar dar, bet jau moterys...! Kokios suvargusios, kokios rauksletos, su tais dazytais antakiais ir tamsiais drabuziais.. Baisu, senatve, klimaksas yra baisus dalykas. Einu verkti, kiek gi galima laikyti. Issiverksiu ir bus ramu. Evelina cia atejo su savo siluma ir linksmumu, nerupestingu, zaviu kasdieniskumu. Ir man toks kontrastas. Kazkas mezga, kazkas verkia. Dziaugiuos savo niuria nuotaika. Kartais reikia. Bet Dieve, gi zmones skaitys viska. Tegu. Cia ne jiems skirta. Cia man skirta. Mano sudai neturi tersti kitu minciu. Man butina si vakara sutvarkyti namus. Noriu rytoj atsikelti visapusiskai svari. Kad galeciau kibti i ka nors sviezia, issivadejus nuo blogu minciu. Svarbiausia, kad per si laika as nieko nepraradau. Gal kelis simtus nerviniu lasteliu. Bet daugiau nieko. Nicnieko. Vakar ziurejau Baltaji Oleandra. Cia Vilkyskiuose. Besibaigiant filmui mama suklyke, kad isjungciau televizoriu. Neisgirdau paskutiniu zodziu. Jie buvo apie mama. O man taip svarbu buvo isgirsti. Man reikia atrasti sistema kaip sutarti su mama. Turi buti budas. Ignas tai sutaria. ok. Elgsiuos ir kalbesiu kaip ir jis. Pamesiu savo kaprizus ir nuomone. Tik mamai si isimtis. Taika seimoj svarbiausia. Ignas turi Zivile, mama turi teti. O ka as turiu? Turejau Cituka, bet nebeturiu. As neturiu nieko, ar jus suprantat kokia tai tragedija. Zinau, kad nusisneku, kad ryt viskas bus kitaip. Bet tegu. Scenografuoju savo mintis. Tegu. Svarbiausia, kad rasymas issdziovina asaras.