Grizau is keliones po Lietuvos kapinynus. Ispudziu daug. Paminesiu tik tai, kad labai stengiausi buti gera ir nesavanaude, mandagiai ir noriai bendravau su giminem, inirtingai ir smaiksciai sklaidydavau tevu gincus (500 km vis delto ne toks ir trumpas kelias (laiko tarpas) kad nesusipykt), bet galu gale visi buvo laimingi ir patenkinti, o as tarsi srutu kibiru apipilta. Sugeriau visu tu nelaimingu kaimieciu, besiriejanciu miestieciu, skirtingiausiu pasaulyje zmoniu - tevu blogas emocijas. Kas dar. Aj nekenciau, kai visos tetos meiliai girdavo mano grozi ir jaunyste, o mintyse keike mane ir pavydejo taip, kad griuk negyvas. As gi matau. Tos ju kreivos sypsenos nieko nepaslepia. Pabendravau ir gavau bucki is dedes Jurgio ir vien del buvo verta sitiek km sukorti. Pagalvojau, kad esu laiminga, jog lapkricio pirma man kol kas nieko nereiskia. Vitalis raumenis ziaurius uzsiaugines. Tai aisku, ka jam daugiau tam kaime veikti, jeigu ne mergas kibinti. O kad mergos kibtu, zinia, raumenys reikalingi. Skaito Donelaicio Metus. Vargselis. Pussesere Lina atveze man maisus drabuziu. Drabuziai kokybiski ir grazus. Bet as negaliu ju deveti. Jie ne mano. Jie atsiduoda kitu zmogum. Galu gale, man isdidumas neleidzia. Viena maikute su sauniu uzrasu  "Do Something". Daug daug maikuciu. Visos aptemptos. Bet tai kokia jos krutine, kokia mano. Nebus taip efektinga kaip ant jos. Nenesiosiu. Susitvarkiau spinta. Blembacki, noriu daug daug visko ismesti. Nieko doro neradau. Viskas is serijos "gal prireiks". Vistik sukrapsciau keleta skudureliu. Is karto lengviau ant sirdies. Dabar ausinese girdziu grazius zodzius: "Laughting at lillies. It was I that was lost.". Pasiilgau pamoku, pasiilgau pantomimos, vairavimo kursu, veiklos, nenoriu atostogu, jauciuos kaip tapus pensininke. As nezinau. Man taip sunku dabar. Dar tie sapnai. Sapnuoju, kad as dvasia, skraidau po savo dvylikaauksti ir noriu sugrizti namo, bet negaliu, nes as dvasia. negaliu gasdint namiskiu, negrazu. Mane issgasdino zmoniu veidai, kuriuos sutikau. Vyrai dar dar, bet jau moterys...! Kokios suvargusios, kokios rauksletos, su tais dazytais antakiais ir tamsiais drabuziais.. Baisu, senatve, klimaksas yra baisus dalykas. Einu verkti, kiek gi galima laikyti. Issiverksiu ir bus ramu. Evelina cia atejo su savo siluma ir linksmumu, nerupestingu, zaviu kasdieniskumu. Ir man toks kontrastas. Kazkas mezga, kazkas verkia. Dziaugiuos savo niuria nuotaika. Kartais reikia. Bet Dieve, gi zmones skaitys viska. Tegu. Cia ne jiems skirta. Cia man skirta. Mano sudai neturi tersti kitu minciu. Man butina si vakara sutvarkyti namus. Noriu rytoj atsikelti visapusiskai svari. Kad galeciau kibti i ka nors sviezia, issivadejus nuo blogu minciu. Svarbiausia, kad per si laika as nieko nepraradau. Gal kelis simtus nerviniu lasteliu. Bet daugiau nieko. Nicnieko. Vakar ziurejau Baltaji Oleandra. Cia Vilkyskiuose. Besibaigiant filmui mama suklyke, kad isjungciau televizoriu. Neisgirdau paskutiniu zodziu. Jie buvo apie mama. O man taip svarbu buvo isgirsti. Man reikia atrasti sistema kaip sutarti su mama. Turi buti budas. Ignas tai sutaria. ok. Elgsiuos ir kalbesiu kaip ir jis. Pamesiu savo kaprizus ir nuomone. Tik mamai si isimtis. Taika seimoj svarbiausia. Ignas turi Zivile, mama turi teti. O ka as turiu? Turejau Cituka, bet nebeturiu. As neturiu nieko, ar jus suprantat kokia tai tragedija. Zinau, kad nusisneku, kad ryt viskas bus kitaip. Bet tegu. Scenografuoju savo mintis. Tegu. Svarbiausia, kad rasymas issdziovina asaras.