Jei nesi ypatingas, padaryk, kad tavo darbai tokie būtų. Kaip mat tokiu tapsi.

Rimukas pasiima stora sasiuvini raudonu virseliu. Megstamiausia. Kiekviena karta pries ji atversdamas pagalvodavo apie tai ka dabar jame pies. Tiesiog mintis prabegdavo. Nepriverstine.
Iskildavo vaizdiniai tolimu pasauliu, keisciausiu gyvunu, fantastiskiausiu peizazu, kuriu padanges skrosdavo milziniski plesrus pauksciai. Na paskutini pagalvojo jis dabar. Jis juos nupiesti ir ruosesi.
Pasieme melyna piestuka ir pradejo piesti. Raudonus paukscius. Su kuriais jis tuoj tuoj isskris.

Būna dienų kaip tyčia, kai ateina "akimirkos" poreikis. Tada tiesiog egzistuoji. Susikuri aplinką (galvoje), kurioje gali paprasčiausiai sklandyti mintimis apie nieką negalvodamas ir tuo pačiu apie pačias mintis. Tiesiog egzistuoti. Kažkodėl tokių akimirkų metu man ištrykšta ašara.
Viena tokia mano akimirka. Pavadinau ją - penktadieniais lyja.

Muzika svarbu. Esu tylos žmogus, bet muzikoje kažkas magiško yra, kas sustiprina visus jausmus, tiksliau tai ką tuo momentu jauti (aišku jei muzika tinkama). Tad:

http://www.youtube.com/watch?v=p2qgEl4KWB4

paklausom pirmas 10 sekundžių ir skaitom toliau.
(Į dainos žodžius niekada neįsiklausau... na nebent penkiasdešimtą kartą klausyčiau). Dainos emocija svarbu, balsas tai dar vienas garsui kurti įrankis.

Tokios akimirkos yra nedarbingos. Nei nori kažką daryti, nei jauti dėl to kokias nors "parkes". Terminai, skubėjimas, kūryba, statymas, griovimas ir visa kas mus įprasmina. Nereikalinga. Tada pradedi stebėti aplinką. Tas retas atvejis, kai tu ją įsisamonini, susivoki kur iš tikro esi. Nes visi savo gyvenimus prastumiam vieniši. Na ne visiškai, mes turim savo aplinką, kurią ignoruojam gyvendami savo galvose. Vienišose galvose.
Kaimynai lauke laiko šunį (kalę), ana matyt rujoja. Dabar visi kaimo šunys, kurie prie lenciūgo nepririšti, pasikeisdami lanko. Žino kada. Lietus jiems nemaišo.
Kaime mirė mano bobutė. Na va dabar reikės važiuot... susirinksim, visi savo vienišas mintis paskirsim jai. Vieningos mintys žmones suartina. Jie tada jaučiasi geriau. Vienodi. Taip atsiranda tradicijos. Vienodų minčių stumiamos būna ir pamirštos. Bet koks ji buvo žmogus, kai buvo jauna? Ojėtau kaip mes keičiames. Vėl mintis gražinu bobutei. Šlykštu, kad apie kitus tokiom progom prisimenam. Nesakau, kad jos nelankydavau, bet... tai buvo žmogus, su kuriuo neradau ryšio. Baisiai pagalvoji - o! ne taip gaila tada mirties atveju. Šlykštu. Bet kodėl? Jei giliai dūšioj taip ir jauties. Prisišauksi nelaimę? Bet tik ar nesu taip tėvų mokytas, kad bijot kokių nors "nepiimtinų" minčių, tai yra prisišaukti nelaimę. Na... jei tiki, tada viskas įmanoma.
Bet kažkodėl liūdna. Kaip ir aišku kodėl. Nes turi būti liūdna. Reikia važiuoti.
Vaikas pravažiavo dviračiu. Jam irgi netrukdo lietus. Gatvėj tuščia. Šunys pagaliau susirado nuošalesnę vietą.

Oi oi koks aš protingas!

p.s. niekam nieko neskiriu, nors norėjau. Tiesiog iškyla vaikystės vasaros kaime, bobutės ką tik išvirtos šviežios bulvės. Meilės visada yra per mažai. Pasiilgau to. Dėkoju už tai. Skiriu savo vieninteli turtą - mintis. Nežinau kas man, bet turbūt giliai galvoje mylėjau, gerbiau, Tave. Kad ir koks žmogus tu buvai. Tai ką dabar jaučiu, manau yra ilgesys persmelktas meile. Visi mes išeisim. Tu jau išėjai. Man gera buvo pažinoti tave... Ačiū tau už tai.

Blet vėl ta ašara. Viskas. Važiuoju į lavoną pažiūrėti...

Rungtyniauti yra nuostabu. Kitą aplenkęs jautiesi geriau. Nes tu ne pats lėčiausias iš visų. Kitą apgavęs, tampi ne pačiu kvailiausiu iš visų, nes yra kitas, kurį net tu apgavai. Parašai gražiai taisyklingai šmaikštesnę frazę, susilauki palaikymo ir žiūrėk viduj, žarnose, pasitenkinimas kyla, koks aš geras, geresnis nei tas kurio niekas nemėgsta, mane mėgsta trisdešimt du žmonės. Tiek laikų gavau.

Rungtyniauti yra nuostabu. Tik prabėgęs ilgą distanciją ir pamatęs kiek daug dar neaplenktų priekyje (trys iš jų iš Kenijos), įsikali sau į galvą, kad kitą kartą rungtyniausi nuožmiau ir aplenksi dar daugiau. Arba tik tada pajauti, kur link visi juda, kas tobulėja, o kas tiesiog dreifuoja.

Rungtyniauti yra nuostabu. Nes tik tada tu esi dalis viso didelio bruzdančio organizmo, kurį vieni vadina gyvenimu ir juo mėgaujasi, rungtyniaudami kartu su kitais, tokiais pačiais. Kiti sako, kad tai sistema, kuri trukdo kurti ir būti tuom, kuom jie mano turintys būti. Treti stato ir griauna, pyksta ant kitų, nieko nesupranta, bet dėl to kaltina ne save, o aplinkinius ir visa procesą vadina - penktadienio vakaru.

Kaip rungyniauji tu?

Pasidarai žalios arbatos puodelį, svarbiausia, kad būtų kvapni, skonį taip ar taip tik cukrus suteikia.
Pono Vinampo paprašai gražios muzikos. Sriubteli vieną kartą.
Ilgai galvoji.
Mintis - o kam viso to reikia? - brauki į šalį. Susigalvojau ženklą kaip tai darysiu. Svarbiausia, kad padėtų visas abejones nuvyti į šalį. Išvis, kodėl jos kyla. Kokiu reikalu jos kyla. Ką tokio naudingo man jos suteikia? Galvoji.
Pasikeitė daina. Norėčiau, kad židinys būtų šalia. Bet jis bjaurybė pirmam aukšte. Geeeera. Aš turiu židinį. Ten šilta. Ten gali žiūrėti į ugnį. Medituoti. Nors nemoku.
išgeriu dar gurkšnį arbatos. Skonis net nesvarbu. Šilta. Gera.
Kodėl... nesuprantu. Bet tai yra ko noriu. Tas jausmas yra, kame noriu gyventi. Palaima. Mėgavimasis akimirka. Tai yra ko aš noriu. Labai noriu. Nuolatos tame būti. Taip gyventi. Nesvarbu ką. Svarbu palaima. Mėgavimasis.
noriu židinio. keičiuosi. ne todėl, kad šalta :)

Ką daryti, kai supranti, kad nuo visko pavargai? Mintis - savižudybė - brauk, tikrai ne, kam to reikia? Tiesiog kaip save persikrauti, nustatyti taip, kad keliautum toliau, kaip pačiam atrodo prasmingu būdu. Ką daryti, kai to nerandi, nesupranti ir todėl daraisi pavargęs. Pavargęs išvis ką nors keisti. Nekeisti lengva, bet savijauta hujova. Gal kas susidūrę ir išsprendę?