Penktadieniais lyja

Būna dienų kaip tyčia, kai ateina "akimirkos" poreikis. Tada tiesiog egzistuoji. Susikuri aplinką (galvoje), kurioje gali paprasčiausiai sklandyti mintimis apie nieką negalvodamas ir tuo pačiu apie pačias mintis. Tiesiog egzistuoti. Kažkodėl tokių akimirkų metu man ištrykšta ašara.
Viena tokia mano akimirka. Pavadinau ją - penktadieniais lyja.

Muzika svarbu. Esu tylos žmogus, bet muzikoje kažkas magiško yra, kas sustiprina visus jausmus, tiksliau tai ką tuo momentu jauti (aišku jei muzika tinkama). Tad:

http://www.youtube.com/watch?v=p2qgEl4KWB4

paklausom pirmas 10 sekundžių ir skaitom toliau.
(Į dainos žodžius niekada neįsiklausau... na nebent penkiasdešimtą kartą klausyčiau). Dainos emocija svarbu, balsas tai dar vienas garsui kurti įrankis.

Tokios akimirkos yra nedarbingos. Nei nori kažką daryti, nei jauti dėl to kokias nors "parkes". Terminai, skubėjimas, kūryba, statymas, griovimas ir visa kas mus įprasmina. Nereikalinga. Tada pradedi stebėti aplinką. Tas retas atvejis, kai tu ją įsisamonini, susivoki kur iš tikro esi. Nes visi savo gyvenimus prastumiam vieniši. Na ne visiškai, mes turim savo aplinką, kurią ignoruojam gyvendami savo galvose. Vienišose galvose.
Kaimynai lauke laiko šunį (kalę), ana matyt rujoja. Dabar visi kaimo šunys, kurie prie lenciūgo nepririšti, pasikeisdami lanko. Žino kada. Lietus jiems nemaišo.
Kaime mirė mano bobutė. Na va dabar reikės važiuot... susirinksim, visi savo vienišas mintis paskirsim jai. Vieningos mintys žmones suartina. Jie tada jaučiasi geriau. Vienodi. Taip atsiranda tradicijos. Vienodų minčių stumiamos būna ir pamirštos. Bet koks ji buvo žmogus, kai buvo jauna? Ojėtau kaip mes keičiames. Vėl mintis gražinu bobutei. Šlykštu, kad apie kitus tokiom progom prisimenam. Nesakau, kad jos nelankydavau, bet... tai buvo žmogus, su kuriuo neradau ryšio. Baisiai pagalvoji - o! ne taip gaila tada mirties atveju. Šlykštu. Bet kodėl? Jei giliai dūšioj taip ir jauties. Prisišauksi nelaimę? Bet tik ar nesu taip tėvų mokytas, kad bijot kokių nors "nepiimtinų" minčių, tai yra prisišaukti nelaimę. Na... jei tiki, tada viskas įmanoma.
Bet kažkodėl liūdna. Kaip ir aišku kodėl. Nes turi būti liūdna. Reikia važiuoti.
Vaikas pravažiavo dviračiu. Jam irgi netrukdo lietus. Gatvėj tuščia. Šunys pagaliau susirado nuošalesnę vietą.

Oi oi koks aš protingas!

p.s. niekam nieko neskiriu, nors norėjau. Tiesiog iškyla vaikystės vasaros kaime, bobutės ką tik išvirtos šviežios bulvės. Meilės visada yra per mažai. Pasiilgau to. Dėkoju už tai. Skiriu savo vieninteli turtą - mintis. Nežinau kas man, bet turbūt giliai galvoje mylėjau, gerbiau, Tave. Kad ir koks žmogus tu buvai. Tai ką dabar jaučiu, manau yra ilgesys persmelktas meile. Visi mes išeisim. Tu jau išėjai. Man gera buvo pažinoti tave... Ačiū tau už tai.

Blet vėl ta ašara. Viskas. Važiuoju į lavoną pažiūrėti...