Yra tobulų žmonių.

"Grybo radimas toks pat džiaugsmingas kaip išradimas ar atradimas",- persekiojo įkyri šelmiška mintis visą šį rytmetį.
Kaip menka, kaip žemai puolė taip galvojantis asmuo. Koks mažas jo rūpestis, ką bekalbėti apie gyvenimą! Grybas - tik maistas, ir tai kažin koks nepilnavertis, gadinantis kepenis, pusiau nepasisavinamas. Bet... Ką gi kitą šiandien dar galima rasti? Kažkas rado fotoaparatą. Lauk bėdos - nei kur nešti, nei kam grąžinti, nežinia, kiek už radybas nulupti. Grybo radimu užbaigiamas procesas, išsipildo lūkesčiai, tad visai logiška, kad radusįjį turėtų užplūsti pilnatvė ir ramybė.
Deja. Beraudamas tą grybą, objektas jau sukioja galvą aplink, ieškodamas antrojo, trečiojo...  Grybiškojo džiaugsmo samprata prieina miško galą. Godumas rasti ir rasti (ir niekada  nieko nepamesti)  - šio amžiaus rykštė, apėmusi didelę dalį pasaulio.
Antrieji ir n-tieji grybai protestuodami kirmija. Lėtai ir užtikrintai.

Sveiki gyvi!
Esu čia buvusi. Deja, ilgą laiką baladojausi prie uždarų durų - pamiršau buvusį vardą, pamiršau slaptažodį, pamiršau elektroninį paštą. Tad jaučiuosi gimusi iš naujo naujiems santykiams su rašykinės erdvės vaiduokliais: naminukais, lėktuvnešiais, bimbalais, bitėmis darbininkėmis ir kt.