Nusipirkau piniginę.  Nesimatavusi. Per maža.

Vynas

Judantis paveikslas

Margumas žmonių.
Vienas eina žydėdamas obelų sodais,
pūgos jį įkvepia, debesys primena buvusią giedrą.
Antrasis –  nuomariu krinta švelniau prisilietus
(o kulkos atšokdavę),  keliauja ratu,
kareivišką košę kaip vaistą
kiekvienam sutiktam krečia į dubenį.
Aliumininiai, moliniai, stikliniai ir krištolo vazos...
Akmenys dubenuotieji,
į kuriuos –  ką bedėtum,
išplauna lietus vis kažkur, vis anapus.

O tas, su pavasario girnom per sodus –
mala ir mala visokius niekus.
Ir gimsta paveikslas:  ranka, kuri
moja dievams, grįžtu, jau visai netoli,
Ir siekia garuojančio maisto.


Vynas

Atkarpa

Įtempta viela tarp dangaus ir žemės!..
Pirmasis mūsų šunelis Muchtaras
bėgiojo nuo gryčios iki vištų pašiūrės,
pristatytos prie garažėlio,
kuriame Moskvič 401-as (šviesiai kakavinis)
subrendo iki Moskvič 408-ojo (1979-aisiais).
Čiuožia grandinė lynu, įkaista, sužvanga.
– Kiaunės, šeškai, grįžkit į liepų tankmes!

Jei trenktų perkūnas,
nutrūktų ir liktų kyboti viela
virš liepų arba kabalduotų
ties penkiaaukščio langais, – 
nublanktų, subirtų į dulkes ir tai,
ką norėjau pastverti prieš nutrūkstant grandinei,
kairėje ir dešinėj, už medžių, už slėnio!

Vienišiausi vaikai auga meilėje.
Išgalvoja draugus, perskaito
visas negražiausias knygas,
laukia savos valandos, jai atėjus,
pasirenka kiaulės uodegą mėsos dubeny,
pamažėle kyla šia spirale
ar kita panašia, atsiplėšia nuo žemės,
juda atkarpa – begalybės lynu nukarpytais galais.

Žiba kosminės žiežirbų blusos.
Moskvičiuko, įklimpusio šunkely,
užgesusio, kaily. Sargauju. Muchtaras.

Kasdienybė traukiasi į kamuoliuką. Apsikloji galvą antklode, ir dingsta visas reikšmingumas, pasaulis puikiai apsieina be tavęs. Kas yra gyvenimas kas yra gyvenimas kas yra. Amžinasis tyrinėjimų objektas. Iki senatvės. Kuri gal atneš ramybę. O gal tik fizinį skausmą, kuris apmalšins visas kitas skausmo rūšis.

ėriuk pieno buteliuku girdomas
karštas kvėpavimas
drėgnas mekenimas
žvaigždele žirgo kaktoj
kokį ženklą many išdeginai
nemylėjau nė vieno 
visų jų buvo iki alpulio gaila
aptvare uždarytų ėdančių gaištančių -
ėdžiose vakaras už durų speigas
miega kirstukai buliai ir buivolai
kol du šunys - didelis ir mažas,
per kalnelį nesueina

:) ?

Visi esame kvaili. Visi atsiduriame situacijose, kuriose mūsų žinios, gebėjimai, patirtys tampa lygios nuliui. Kuo gilesnės žinios tam tikroje srityje, tuo mažiau susivokimo kasdienybėje. Būna išimčių. Būna  išminčių, bet daugiausia - kvailių. (Kaip gera jausti, kad esi ne vienas!)

Vertinu visapusiškumą. Tik darbštus ir susitelkęs žmogus gali suvaldyti  pasaulėlį, kurį susikuria aplinkui. Tačiau jis iš karto suglumsta, kai kuri nors to pasaulio dalis dingsta iš jo kontrolės lauko. Tenka tą lauką susisiaurinti, bet tik prispyrus paskutiniajai... (Surask lietuvį, kuris savo noru ko nors atsisakytų :))

maloniausia daryti tai, kas nėra būtina...

Rąstų sienos mano kambary
sugeria garsus nuo pirmo Pasaulinio:
lovos braškesį (padėk jiems, Dieve!),
kūdikių verksmus, senelio ligą.
Virkauja raukšlėtos našlės,
naktį išropojančios vorais,
turi kiekviena po savo kertę,
šoka-audžia susikibusios po dvi, po tris,
kol skambėti pradeda sienojai,
kol kampai nušvinta ugnimi,
rankomis prisidengiu akis –
man eilė pradėti šokį.
Išsislapsto sesės, sumezgu nutrūkusias nytis,
naktimis istorija kartojas,
būsimasis Paskutinio patepimo slėpinys
žaibo zigzagu nušviečia stiklą.
Viršum durų – voro tinklas tik,
mano audeklas – sidabro siūlų kamuolys.

sapnavau vestuves. pirmojoje serijoje tuokiausi su pusbroliu, antroje su šiaip jaunuoliu. Vestuvės buvo ne iš meilės, iš kažin kokios pareigos. Ką pasakytų Sapnų Aiškintojas?

javapjūtė