ar tik nenori pasakyti mirtingasai, kad meile tau brangesne uz saules svies ir svieziai iskepta duona?

Gatvėse voliojasi sulaužytos ietys.
Mes susišiaušėme plaukus.
Mūsų namų stogai nudirti,
sienos raudonos nuo kraujo.

Kirmėlės šliaužo gatvėmis ir aikštėm,
smegenim aptaškyti mūrai.
Rausvi yra vandenys,
rūškani lyg odos rauginimo žievės,
ir kai mes gėrėme,
buvo jie ašarų skonio.

Apdrėbėm sienas moliu,
o mūsų turtas buvo tik suplyšęs tinklas.
Skydai (mūsų karių)
neįstengė mūsų apsaugot.
Graužėm šaknis
ir kramsnojome jūržoles.
Dulkėmis ir griuvėsiais
malšinome savąjį alkį,
driežais, kirmėlėm ir žiurkėm.
Išvydę mėsą,
rijome ją beveik žalią,
griebdavom nieko nelaukę
ir surydavom.

Mums buvo nustatyta kaina: kaina
jaunam vyrui, šventikui, vaikui,
jaunai mergaitei. Už vargano senio galvą -
tik kukurūzų dvi saujos,
tik dešimt musšūdžių, tik dvidešimt sūrių
jūržolių paplotėlių, tokia buvo kaina.

Auksas, žadeitas, brangūs drabužiai,
Kecalkoatlio plunksnos,
viskas, kas kadaise turėjo vertę,
pavirto į nieką.

pagaliau karalius perpykes pasake
kas karalaitei pasipirs, bet jos nenugincys, bus nubaustas kaip apgavikas

nuo tos dienos jaunikiai garuote isgaravo
jau ejo kalbos kad karalaite liks senmerge

Sese, trys balti leopardai išsitiesė kadagio
Paunksnėje, prisiriję lig soties
Mano šlaunų, mano širdies, kepenų mano ir to
Kas buvo kaukolės ertmėje. Ir viešpats pasakė
Ar atgis šitie kaulai? Ar atgis
Šitie kaulai? Ir tai, kas buvo
Kauluose (jau visai sausuose), ėmė čirpti:
Vardan šios Moters gerumo
Vardan jos meilumo ir vardan to
Kad ji pagerbia Mergelę savo apmąstymuose
Mes spindime skaisčiai. Ir aš, čionai išblaškytas
Savo kaltes išpažįstu laukdamas atleidimo ir savo
Meilę kalbu moliūgo ir dykumos palikuonims.
Ir tik tai sugrąžina
Mano vidurius, žvilgsnių stygas, nevirškinamas dalis
Kurias leopardai išvemia. Moteris baltu rūbu
Apmąstymams pasišalino, baltu rūbu.
Tegu kaulų baltumas atperka užmaršumą.
Gyvybės nėra juose. Kaip aš esu užmirštas
Ar būsiu užmirštas, taip užmiršiu
Tuos pasišventusius ir susikaupusius. Ir viešpats pasakė
Pranašauk vėjui, tik vėjui, nes tik
Vėjas klausysis. Ir kaulai sučirpė
Žiogo balsu:

Moterie tylumos
Romi sielvartinga
Nudraskyta ir neliesta
Atminties Rože
Užmaršties Rože
Išsekinta ir pilna gyvybės
Neramiai raminanti
Vienintele Rože
Štai Sodas
Kur pasibaigia meilė
Pasibaigia kančia
Nelaimingos meilės
Ir dar didesnė kančia
Laimingos meilės
Pabaiga begalinės
Kelionės į begalybę
Pabaiga viso to kas
Yra nepabaigiama
Kalba be žodžio ir
Žodis be kalbos
Malda Motinai
Sodui kur baigiasi
Meilė visa.

Po kadagiu kaulai giedojo, išmėtyti, švytintis
Puiku, jog išmėtyti mes – nedaug tedarėme gera vienas kitam,
Po krūmų, dienos vėsoje, smėlio palaiminti,
Užmiršę save ir kits kitą, suvienyti
Dykumos rimtyje. Štai žemė, kurią jūs
Pasidalinsime burtu. Bet neįvyksta dalybos
Nei sujungimai. Tai žemė. Kurią mes paveldime.

Na, o ketvirtoje filmo dalyje Svetimas susigiminiuoja su žmogaus rase ir gaunasi labai stipri ir graži moteris. Tai guodžia.

Ant marių krantelio 

Ant marių krantelio
Statyčiau laivelį, (x2)
Viliočiau mergelę
Trylikos metelių. (x2)

Neviliok, berneli,
Baltas dobilėli, (x2)
Leisk man jaunai augti
Pas savo močiutę. (x2)

Bepig tau, mergele,
Pas močiutę augti, (x2)
Vargas man, berneliui,
Svetimoj šalelėj. (x2)

duokit atramos taska, as pasuksiu pasauli
kose

Reikėtų, kad laidotuvės vyktų pelkėse. Ar nebūtų teisinga, kad gyvieji, lydintys mirusįjį, taip pat atsidurtų sudėtingoje situacijoje.

as turiu viska ko norejau
visa gyvenima
as manau
kad gal daugiau?

and i lough as you burn in hell