Sese, trys balti leopardai išsitiesė kadagio
Paunksnėje, prisiriję lig soties
Mano šlaunų, mano širdies, kepenų mano ir to
Kas buvo kaukolės ertmėje. Ir viešpats pasakė
Ar atgis šitie kaulai? Ar atgis
Šitie kaulai? Ir tai, kas buvo
Kauluose (jau visai sausuose), ėmė čirpti:
Vardan šios Moters gerumo
Vardan jos meilumo ir vardan to
Kad ji pagerbia Mergelę savo apmąstymuose
Mes spindime skaisčiai. Ir aš, čionai išblaškytas
Savo kaltes išpažįstu laukdamas atleidimo ir savo
Meilę kalbu moliūgo ir dykumos palikuonims.
Ir tik tai sugrąžina
Mano vidurius, žvilgsnių stygas, nevirškinamas dalis
Kurias leopardai išvemia. Moteris baltu rūbu
Apmąstymams pasišalino, baltu rūbu.
Tegu kaulų baltumas atperka užmaršumą.
Gyvybės nėra juose. Kaip aš esu užmirštas
Ar būsiu užmirštas, taip užmiršiu
Tuos pasišventusius ir susikaupusius. Ir viešpats pasakė
Pranašauk vėjui, tik vėjui, nes tik
Vėjas klausysis. Ir kaulai sučirpė
Žiogo balsu:

Moterie tylumos
Romi sielvartinga
Nudraskyta ir neliesta
Atminties Rože
Užmaršties Rože
Išsekinta ir pilna gyvybės
Neramiai raminanti
Vienintele Rože
Štai Sodas
Kur pasibaigia meilė
Pasibaigia kančia
Nelaimingos meilės
Ir dar didesnė kančia
Laimingos meilės
Pabaiga begalinės
Kelionės į begalybę
Pabaiga viso to kas
Yra nepabaigiama
Kalba be žodžio ir
Žodis be kalbos
Malda Motinai
Sodui kur baigiasi
Meilė visa.

Po kadagiu kaulai giedojo, išmėtyti, švytintis
Puiku, jog išmėtyti mes – nedaug tedarėme gera vienas kitam,
Po krūmų, dienos vėsoje, smėlio palaiminti,
Užmiršę save ir kits kitą, suvienyti
Dykumos rimtyje. Štai žemė, kurią jūs
Pasidalinsime burtu. Bet neįvyksta dalybos
Nei sujungimai. Tai žemė. Kurią mes paveldime.