Gal man dar pravetsti vėją ir medį??..Na iki vitsitskots pilnatvėts.., taip??

Gal man pravetsti tsektsapilumą??..

Vitsats akits padautsiu, tuojauts vitsiemts padautsiu, tada jūts galėtsit, aitskiau pamatyt manee!

Ats paitsiautsiats darpinyykats!

Gal man pravetsti terorą??..

Einu miegoti!

Marijonas Mikutavičius

Ramiausiai jaučiuosi tada, kai darau tai, ką reikia, tiesiog dirbu savo darbą, ir žmonės į mane žiūri ne kaip į „bičą iš teliko“, o kaip į paprastą pašnekovą. Tada esu laimingiausias.

Mano kaimas buvo vienkiemyje. Draugai miestiečiai dažnai klausdavo ką ten veikiu, o aš neprisimenu nė vienos nuobodžios dienos. Nors vienas su šunimi vaikščiodavau po laukus, visada žinojau, ką veikti. Nieko daugiau nereikėjo.

Į pagyras reaguoti nemoku, nes jos visada atrodo netikros, o kritika mane dažnai skaudina.

Tai, ką pasakei, laimėjai, kur kadaise nupuolei, neturi veikti to, kas vyksta šiandien. Nenoriu manyti, kad vakar buvau geras, todėl šiandien negaliu būti blogas. Nenoriu įsivaizduoti, kad kažką pasiekiau, todėl turiu siekti toliau.

Jei turėtumėte tiek pinigų, kad nereikėtų nieko daryti, ką veiktumėte?
Leisčiau krūvą žurnalų, iliustruotų negražiomis nuotraukomis: žmonių netinkamomis pozomis, kvailomis grimasomis, liūdnų, prakaituotų, negražių, pavargusių, besišlapinančių...

TAI.

DANE ZAJC

Du

5

Miegas padeda ant jos kaktos
Stiklinę baltą ranką.

Kai pasilenkia virš jos,
Pamato jos sielos šalį.
Ilgą lygią plokštumą svajų.
Jos keistam meilės šokyje
Kyla ir krinta
Jis ir ji.

Bet jam jo veidas svetimas.
Nepažįstamas.

Pamato savo šešėlį:
Nesėkmingai lipa lygia siena.
Su užsispyrimu šešėlio, kuris nori bėgti.
Lipa ir krinta.

Tuomet išauga plokštumoj
Aukštas raudonas kalnas.
Jis bėga šiuo šlaitu visai baltas
Juodos pabaisos link.
Toli bėga.
Juoda pabaisa žvelgia nustebusi.
Juoda pabaisa jį įsimyli.

Ir jo šešėlis miršta už sienos.
Miršta be šviesos.

Kai virš jos palinksta,
Pamato svetimą veidą.
Veidą, kurio niekada dar nematė.
Jį saugo naktis.
Naktis pikto angelo veidu.


Iš slovėnų kalbos vertė AURA KRIŠČIŪNAITĖ

DANE ZAJC

Du

4

Po jo rankom ištirpsta
Jos kūno ledas.
Vaisių ruduo jam pabunda po pirštais.
Jos kūno ruduo.
Tavo kūnas kvepia
Kaip samanos po vaisiumi, jai sako.

Ir kai jai sako,
Du užsispyrusių minčių miškai
Išsibėgioja į dvi dangaus puses.

Glostančiais delnais griauna
Uolines sienas tarp savo akių.
Apgirtau nuo tavo kojų, jai sako.
Esu dulkės ant tavo kvėpavimo vaivorykštės,
Atsako jam.
Mano kūnas pašventintas tavo kvapu,
Jam šnabžda.

Po to guli visai ramiai.
Ir giliai giliai po jais suošia
Du miškai, sukaustyti ledu.
Tačiau jiedu tylūs guli ant tylos plokštumos.
Taip tyliai, jog girdi,
Kaip aukšta aukšta užtvanka auga tarp jų.
Šaltas vanduo per ją krinta.

Iš slovėnų kalbos vertė AURA KRIŠČIŪNAITĖ