man su žmonėmis nepakeliui

nežinau, kaip išgyventi

myliu mamą

ribinė

šokoholikė

vakar buvo labai smagu. ir nuo pat įsėdimo į mašiną nebesigailėjau, kad praleisiu tą noiso koncertą :)
ruduo, lietus, muzika, riedame į Kauną, staiga gavę iš Gyčio pakvietimą į Kauno kino festivalio atidarymą.
Buvo taip keista - važiuoti į Kauną žiūrėti filmo :D
Tik įžengus į Laisvės alėją, gavau pasveikinimą iš savo gimtojo miesto - nežinau, koks ten renginys vyko, bet mums einant pro šalį, būtent tuo metu kažkas grojo ir dainavo  "Egle, mano sese" :))) nerealus sutapimas :)
Po to jau atsidūrėme Romuvoje - seniausiame Lietuvos kino teatre. Somehow special. Visą laiką jaučiaus panašiai, lyg būčiau filme "Inglourious Basterds". Bet nieko tokio neįvyko ;)
pakalbėjo graži festivalio direktorė ir ne toks gražus Kauno meras :>
Ir tada žiūrėjom filmą - irgi man reikšmingas sutapimas - kad būtent lenkišką. "33 scenes of life" ar kažkaip panašiai vadinosi.
Iš pradžių išsigandau, kad bus per daug liūdnas, kai jau supratau apie ką bus, bet ir šiame filme buvo toks lenkiškas bruožas - juokas pro ašaras. juodokas humoras. Kuris būdingas beveik visiems šiuolaikiniams lenkų filmams (kuriuos mačiau). Mmm, vėl nostalgija Erasmus laikui Varšuvoje sukilo, bet nėra čia ko liūdėti...
Po filmo dar ėjome į kažkokią kavinukę, kurios rūsyje gėrėm vyną, valgėm sūrį ir keistai jautėmės tarp kauno kino mylėtojų. Keistas jausmas. Ne vynas ir sūris, o toks netikėtas atsidūrimas Kaune :D ir tokioje malonioje aplinkoje :>
O po to važiavome namo. Garsiai grojo Inquisitor ir Arcturus. Buvo gera ir gražu.


Daugiau visko!

kiek daug gali padaryti, kai nesėdi vienoje vietoje (prie kompo)

tada lieka laiko ir prie kompo pasėdėti

dar nesusigulėjo mano santykiai su pykčiu, kurį jaučiu
vakar buvau pasiryžus pamilti žmogų, nes myliu jo antrąją pusę, bet nepavyko, tik dar labiau supykdė mane
bet nepasiduosiu, nes vieno žmogaus prarasti nenoriu.
taip pat nenoriu ir amžinai nervintis, kaip mano vyras, nes irgi kažkas yra, kad "nesutampa charakteriai". reiškia čia ne mano bėda.
bet aš ją pamilsiu.

kitą draugę jau, atrodo, praradau, nors net nežinau ar tai buvo tikra draugystė. gal tik mano begalinė kantrybė. vis tiek esu sentimentali iki kaulų, ir kažkaip liūdna... bet bus kaip turi būti.

kažkodėl šiandien nejaučiau pagirių.
be to, ryte pasikalbėjau su tėčiu per skype - ko visai net nesitikėjau... taip pozityviai nuteikė!

po to vėl kovojau su savo socialine fobija, t.y. ėjau susitikti su žmogum. tiksliau miela gražia mergaite, internetine pažįstama.

po to tvarkiausi...

ir muzika muzika muzika

nežinau, kodėl visa tai rašau. gal nenoriu paleisti to kažko, kas vėl mane atvedė čia, į rašykinį dienoraštį.

žinau, kad po kurio laiko viską perskaityti bus įdomu. labai.

:D

kai paskutinį kartą parašiau, jog verkiu, skaitydama tėčio eilėraščius, kažkas parašė komentarą, kad, ką gali žinoti, gal ir jis verkia, skaitydamas manuosius :)

o dabar vėl, po kelių mėnesių... toks keistas santykis...
lyg pasidomi, kas naujo pas jį, o naujo nieko. bet visgi tas niekas įkvepia. kažkokios mergaitės komentuoja, tujina mano pagyvenusį tėtį... taip keista pasidaro.

kažin, ar jis verktų skaitydamas manuosius.
stilius visai ne tas. ir šiaip... kad manųjų jau nebėra.

o kažkada, vaikystėje, rašydavau ir nešdavau jam parodyt... redaguodavo, kritikuodavo, žavėdavosi :) viskas buvo kažkaip lengva.

tikiuosi dar kada nors galėsiu rašyti.
tikiuosi, dar kada nors galėsim pasikalbėti.

išsigandau

nežinau, ką apgaudinėju - save ar kitus.
vieną akimirką galiu šypsotis, o kitą - norisi pasislėpti ir verkti verkti verkti.

Liūdesys yra gražus.
Kartais atrodo, kad tai mano narkotikas. Kartais atrodo, kad tik jį ir teturiu.
Dievinu liūdną muziką - nuo Dioramos iki Shining... Kur jau ten nuo Dioramos - nuo Romo Dambrausko sakyčiau :D

Klausausi dabar Shining, ir taip gražu, taip tikra viskas. Ir taip pavydu, kad jis gali rėkti, o aš ne.

Be to, labai ilgiuosi vieno žmogaus. To, kurio nederėtų taip ilgėtis, ir tiek apie jį galvoti. Bet man tiek nedaug tereikia iš jo, o ir į tai neturiu jokios teisės. tiesiog vaidenasi man kažkas, kažkoks panašus jautrumas, ir kančia.... turbūt svaičioju, bet norėčiau, kad jis jaustų kažką panašaus. o vieną kartą girtas mane nužudytų. hehe.

oho, atrodo vėl pradėjau rašyti dienoraštį :D
tai būtų didelis pasiekimas.