kai paskutinį kartą parašiau, jog verkiu, skaitydama tėčio eilėraščius, kažkas parašė komentarą, kad, ką gali žinoti, gal ir jis verkia, skaitydamas manuosius :)

o dabar vėl, po kelių mėnesių... toks keistas santykis...
lyg pasidomi, kas naujo pas jį, o naujo nieko. bet visgi tas niekas įkvepia. kažkokios mergaitės komentuoja, tujina mano pagyvenusį tėtį... taip keista pasidaro.

kažin, ar jis verktų skaitydamas manuosius.
stilius visai ne tas. ir šiaip... kad manųjų jau nebėra.

o kažkada, vaikystėje, rašydavau ir nešdavau jam parodyt... redaguodavo, kritikuodavo, žavėdavosi :) viskas buvo kažkaip lengva.

tikiuosi dar kada nors galėsiu rašyti.
tikiuosi, dar kada nors galėsim pasikalbėti.