Jeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee eeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee:) jau naujos dienos pradžia...dievinu vidurnakčius.

Kažkas sėdi pastogėje ir maskatuodamas mažomis baltomis kojytėmis barsto sapnus. Tokius sočius ir saldžius kaip krentančias pirmasias temstančio dangaus žvaigždes. O kai tu užmigsi tas kažkas atslinks į tavo kambarį, pabučiuos ir išnyks kaip švelnus prisiminimas...Tas kažkas- paslaptis. PASLAPTYS VISADA VILIOJA...

Meilė vos juntama. Koks keistas jausmas. Beveik nejaučiu...tik toks lengvas laimės pojūtis...ne tik lengvas, bet ir švelnus. Man gera, gera žinoti, kad ESI TU.

Kaip nekenčiu pesimistų. Tokių niurgzlių, kurie nervinasi dėl kiekvieno smulkmeniuko, kuriems vis negerai. Tikriausiai todėl, kad pati tokia ir esu...Eh kur tos jėgos pabėgo, kur slepiasi šypsena??? Wiskas taip greitai...kartais net pametu sawo norus ir swojones...

Akimirka, kai matai tik grožį ir gėrį, kai sustoja laikas, kai pradeda plakti širdis...ir skruostu rieda džiaugsmo ašara, norinti pasakyti tiek daug...išklausyk, suprask jos kalbą,,,,,:) eh pawasariz

Noriu...pūsti muilo burbulus:) ir lakstydama juos gaudyti, ale ot suwaikėjau:DDD

eisiu ten, kur nieko nėra...kur viskas baigiasi ir prasideda niekas...gal nori kartu? warom:)

Jei sugebėčiau duoti pasauliui spalvą, jis būtų mėlynas. O jei turėtų kvapą, dvelktų vanile. Ir taip noreciau įkwėpti tyro vanilės kvapo ir skristi per mėlyną jūrą. Tiesiog laisvės skonis ir žiupsnelis tyrų jausmų. Tokio...būtent tokio gywenimo as noriu... mėlyno mėlyno ir tyliai    kwepiancio wanile...gaiwaus ir tyro kaip lašelio dangauz su trupinėliu saldžios ašaros.

Kartais nenoriu buti zmogumi, nes nekenciu savo jautrumo...kaip paprasta butu buti akmeniu, tiesiog ,,buti", ,,egzistuoti", bet ne gywenti. Sian gywenimas man pasirode tox sudetingas...kartais reikia pabegti ir nuo jausmu. Kaip naivu tiketi tokiomis nesamonemis...ir vel bandau pabegti pati nuo sawes:)

Išbandymai...vis tie išbandymai. Toks tas gywenimas