pakeisti dienoraščio įrašą.

"И можно быть рядом, но не ближе, чем кожа."

Štai dvi rankos. Vyriška ir moteriška. Suriškite jas taip, kad pavargtų sąnariai ir kraujas nustotų tekėjęs.

- Aš viską girdžiu, mama. Net tada, kai mano ausys įsileidžia garsus, nubraukdamos nuo jų prasmę.

O Izabelė pažadėjo daugiau nebesikišti į Iljos vienatvę.

Bet nei vienas, nei antras nedrįso apie tai kalbėti, ir todėl viskas, apie ką jie bebūtų kalbėję, neliesdami to dalyko, kuris tiek vienas jiems rūpėjo, - viskas buvo melas.

Bet aš esu vedęs, ir patikėk (šitai aš esu kažkur skaitęs), jei gerai pažįsti vien tik savo žmoną, kurią myli, tai visas moteris pažįsti geriau, negu būtum pažinęs jų tūkstančius.
<...>
Ir štai kokia mano nuomonė. Moterys - svarbiausias kliuvinys žmogaus veikloje. Sunku mylėti moterį ir veikti ką nors. Yra tik vienas būdas patogiai, be kliūčių, mylėti - tai santuoka.

„Ak, ką aš darau!“ - tarė Ana sau, staiga pajutusi skausmą abiejuose galvos pusėse. Atsipeikėjusi ji pamatė, kad abiem rankomis laiko susiėmusi prie smilkinių plaukus ir spaudžia juos. Ji pašoko ir ėmė vaikščioti.

Jis taip stengėsi, kad jo maloniame veide, šviežios žolės grįžtele aprištais plaukais, dirbo kiekvienas raumuo; tačiau, vos tik kas pažvelgdavo į jį, vyrukas šypsodavosi. Jis, matyt, veikiau buvo pasiryžęs mirti, negu prisipažinti, kad jam sunku.

O Vronskis jautė, ką turi jausti galvažudys, matydamas kūną, kuriam jis atėmė gyvybę. Tasai kūnas, kuriam jis atėmė gyvybę, buvo jų meilė, pirmasis jų meilės laikotarpis. Kažkaip buvo klaiku ir šlykštu atsiminti, už ką buvo sumokėta šį baisi gėdos kaina. Gėda dėl savo dvasinio nuogumo slėgė ją ir atsiliepė jam. Tačiau kad ir koks siaubas apimtų žmogžudį negyvo kūno akivaizdoje, reikia tą kūną piaustyti į gabalus, slėpti tą kūną, reikia naudotis tuo, ką nužudymas davė žudikui.