Ji žvelgė taip paprastai, taip linksmai, jog žmogui, kuris nebūtų jos taip pažinęs, kaip pažino vyras, tiek jos žodžių garsas, tiek jų prasmė būtų atrodę visiškai neatūralūs. Tačiau jam, kuris pažino ją ir žinojo, kad ji pastebi, jeigu jis atsigula penkias minutes vėliau, ir klausia priežasties, jam, kuris žinojo, kad ji tučtuojau praneša jam visus savo džiaugsmus, visas linksmybes ir bėdas, - jam dabar labai daug reiškė matyti, kad ji nenori pasakyti apie save.

Ir kiekvieną kartą, susidūręs su pačiu gyvenimu, jis pasitraukdavo nuo jo. Dabar jis patyrė jausmą, panašų į tą, kokį patirtų žmogus, ramiai perėjęs tiltu viršum prarajos ir pamatęs, kad tasai tiltas išardytas ir kad tenai bedugnė. Toji bedugnė buvo - patsai gyvenimas, tiltas - tasai dabartinis paties Aleksejaus Aleksandrovičiaus gyvenimas.

Visus savo sferos Peterburgo žmones jis buvo suskirstęs į dvi griežtai priešingas rūšis. Viena, žemesnioji rūšis: vulgarūs, kvaili ir, svarbiausia, juokingi žmonės, tikį, kad vienas vyras turi gyventi su viena žmona, su kuria sutuoktas, kad mergina turi būti skaisti, moteris drovi, vyriškis drąsus, santūrus ir tvirtas, kad reikia auklėti vaikus, pačiam užsidirbti duoną, mokėti skolas, - ir kitokias panašias kvailybes. Tai buvo senos mados ir juokingi žmonės. Tačiau buvo ir kita rūšis - tikrųjų žmonių, kuriems jie visi priklausė ir kurie, svarbiausia, turi būti elegantiški, taurūs, drąsūs, linksmi, nerausdami tenkinti bet kurią aistrą ir iš viso to juoktis.

Jis taip pat gerai žinojo tą Levino jausmą, žinojo, kad jis visas merginas pasaulyje skirsto į dvi rūšis: viena rūšis - tai visos merginos pasaulyje, išskyrus ją, ir tos merginos turi visas žmogiškąsias silpnybes, ir tos merginos labai paprastos; kita rūšis - ji viena, neturinti jokių silpnybių ir stovinti aukščiau už viską, kas yra žmogiška.