Apkabink mane, mama, man šalta, kai suvokiu kokia prasminga vis dėl to yra t i k r a mirtis.

Aš nemėgstu sekmadienių, sese, man sekmadieniais liūdna…

Noriu šokolado.

Niekada nežinai kada mirsi.

Net jeigu žvaigždę, kurią man dovanojai, jau turi vardą aš vis tiek žiūrėsiu į ją ir galvosiu, kad tokia ji vienintelė pasaulyje - mano žvaigždė tavo vardu.

ne taip paprasta suprasti princesių mintis, – tarė mažasis princas. – nagi, kad taip būtų galima apsigyventi jose, – įsimintijęs jis ėmė skęsti svajonių jūroje, lygiai
kaip astronomo žvilgsnis paskęsta platybėse

Palik ramybę man, kai susiparinus rūkau.

Sakai, pasikeičiau? Laikas keičia <k a r o č e >

Ji mintyse princesė.

Javų laukai man nieko neprimena ir tai liūdna.. Bet tavo plaukai yra aukso spalvos ir taigi kaip bus puiku, kai tu mane prisijaukinsi.

Prašau, prisijaukink mane.