infantilus naivumas
akių vaikiškumas...
blondinės bailumas
krematoriumo dūmais...

vakar miriau
mielas drauguži
mūsų santykiai
per blondinę sukiužę

ak ištylėjau
buvau vaiku
nežinojau kodėl
būti yra taip klaiku

ramybė baigėsi
dainuoju be saiko
radijai "like"
būkim vaikais

aš tiesio tūnau
paskui ieškau šampūno
prausiu lėlytę
lūpas dažysiu

susivėriau akimirkas
ir sudužo
stiklinės akys
tylu, tamsu, baisios naktys...

negi tu tai aš
tada slėpkis minioj
raudonais batais
šlifuokim gatves

noriu gerų akių
tik savom tikiu
vyriški raudoni
batai po sijonu

bėga elektronai
veža jonai

matau tave
tik "labas" negirdžiu
noriu šviesos
tau šaukiu

ak tu toks naivus
ėjau minioj, skridau
noriu būti
kai gėrį matau

tokioj tyloje
negirdžiu tavęs
noriu ilgai bėgti
šlifuoti gatves

mano nakty
niera šviesos
noriu uždainuoti
noriu tik būti dora

mane taip svaigina
tavo nerimas
esu toli...
negi yra viltis...

toj tamsioj nakty
manęs negirdi
bijau dainuoti
bijau verkti

mano mielas
tarakonas
mano sieloj
lindi nevidonas

jis toks
saldžiai naivus
tik todėl
mūsų dangus

tyloj skendau
ir tavęs meldžiau
būk spintoj
būk arčiau [kūno]

lanksčiau lėktuvėlį
išlanksčiau padėjau po kojom lėlei
mano mintys su lėktuvėliu
visos į tave išėjo

dar buvai minčių draugas
susitikimo su tavimi laukiau
daviau savų sapnų
tikėjaus kad sapnuosim abu...

p.s. broleli dobilėli,
esi tu bailelis

ak prabylu
ir noriu pritilti
su debesiu einu
bijau nusivilti...

noriu draugus
su debesim sukergti
noriu mokyklos
suole pravirkti

draugas man
gerasis dangus
žiūriu į juos
pamirštu namus

imsiu nusiklosiu
lapais po uosiu
verčiu aš knygą
ir verkiu tyliai

praradau namus
vėlyvas dangus
knygomis skaičiuoju
skaitytą rytojų

po klevu gyvenu
nerandu namų
didelis klevas, didelis uosis
debesis kišenėj skaičiuosiu

lakė pieniuką
mažulytė katytė
bėgo kieman
strykt... dangų laižyti...

mažytė rainutė
leis pelėms pabūti
maži kačiukai
guoly užtruko

turėjo katytė
nejaukios vienatvės
nerado debesio
vienišos gatvės