2+2=4

turiu tris knygas
ašaromis nekąs
o noriu būti
knygų mergaitė

turiu dar kelias
minty daineles
ir noriu eiti
noriu skaičiuoti vėles

man tiek
nedaug reikia
knygelėj
paskaičius

nenoriu
tik
būti
Raudonkepuraitė

kaip man suprasti tas struktūras?
kaip man suprast sudėtingas eiles?
noriu aš būti tik paukštele. . .
noriu aš džiaugtis gyva trele. . .

vienoje knygelėj slepias vaiduoklis
kita knygelė gali paguosti
noriu aš eiti įdomiai ir toli
ten kur pasiekti tu negali

norėčiau kartais būti nekalta dėl tavo ašarų... nėrėčiau pati būti nepraverkusi vasarų... kaip gi reikia susieiti akimis, gi 4 akys ant vieno veido? gi gražu? kaip madinga šiais laikais tie juodi akiniukai... gi madinga kad merginų širdutės ištrūktų.. prisimenu ėjau ir ėjau... o gi nieko neradau... ėjau į mokylą, į universitetą, į biblioteką, į šopą... į kavinę... ir net į kavinę ėjau viena... tas ANGELAS, gal ir mylėjo mane, tas berniukas gal ir rašė laiškus... aš rašei man laiškus? bet reikėjo tik ateivio, ir patekau kruvina į ligoninę.

kada moteris moteriška, ... kada ji puošiasi kaspinėliais ir raukinukais, ir jos siela įžiūrima kaip graži... manau net eilėraščiai mano būtų labiau skaitomi, jeigu pasiriščiau juostele kaspinėlį po kaklu ir apsitempčiau languotą sijoniuką... o kada nešioju kaklaraištį ir švarką, visi gi ir žiūri kaip į stiprią ir agresyvią... atsimerkite draugai - ne visos moterys gali puoštis raukinukais ir gipiūriukais... kartais ir aš nusileidžiu savajai aš... ir apsivelku rožinę biuskutę... bet gi negalime visi būti mieli ir pūkuoti... turėsiu tenkintis tuo kad mano rašliavos - rožinės... nurimk - ir aš neturiu ką apsirengti. o ant tshirt marškinėlių kaklaraištis netinka.

šiandien kažkiek užkliuvau už mados tendencijos... niekas gi šio reiškinio pradžioje nepranašavo tokio populiarumo... ir man būtų kas pasakę tais juodais 2004aisiais, kad įmantrių kostrukcijų drabučiai bus tokie populiarūs... būčiau nusistebėjusi ir nesupratusi... o dabar gi - kuo mandriau tuo geriau... tais juodai rožiniais 2004, kiekviena moteris norėdavo būti kuo tvarkingesnė ir paprastesnė, stilius buvo dalykiškas... dabar gi svarbu, kuo įdomiau ir įvairiau... o aš lieku tokia pat... man visgi visas stilius tik kostiumas... užsimetu švarkiuką ir lekiu... ak, kaip viskas keičiasi, tiek smerktas "mandrumas" ima viršų, ir nieko nepadarysi... drabužiai ryškėja, konstrukcijos sudėtingėja... tikrai gi 2004 metais visi juokėsi iš tokių aprangų... kaip gi žmogus gali apsigauti pranašaudamas madas...

Mielas, Dienoraštėli, pasikalbėkime apie madas, ir literatūras... gi kaip gali būti mada ir mados, taip gali būti literatūra ir literatūros... gi tai vienodai, nutolę nuo meno, ir tai vienodai buitiškai atsiranda... per velykas pradėjau skaityti "Stiklo karoliukų žaidimas"... matyt naujesnis leidimas, ir puslapiai pasitraukia, nes kartais taip sunku skaityti vidury puslapio... šiaip žaviuosi pradžia... bet kaip ir kiekvienos knygos, įvadas buvo - bauginančiai ilgas... ak tyliu, Dienoraštėli... geriau pasiguoskime... kiek tu perskaitei kūrinių, iš mano dienoraščio? kiek gi tu perskaitei mano eilių? o kaip tu gyvenai, be manęs iki tų 2006jų metų, kol prasidėjo poeto kelias? ak poete nr 3, kaip tu gyvenai po tiek audrų ir štilių, iki tų 2006... gi buvo ir pakilimas  ir nuosmūkis... tikras "stiklo karoliukų žaidimas"... šiuokart tiek... IKI.

labas, Dienoraštėli, kaip atrodo - gyventi knygų pasaulyje, ar įmanoma? kada daug skaitai, lyg ir apsigyveni knygų pasaulyje... o jis toks stebuklingas... atrodo - savaime džiugina... savaime esi laimingas/a... o mielas Drauge, kur tu gyveni? kokiame pasaulyje? o mielas Dienoraštėli, kuogi tu eini į priekį? kuo gi tu tęsiesi? žinksnis po žingsnio... koja už kojos... raidė po raidės... svarbu - koja kojon su mada...

kaip mėgstu pavasarį... pavasario vėją... ir dar tai, kad pavasarį grįžta paukščiukai... mėgstu jų ulbavimus, švilpavimus ir čiulbesį... kaži ar zylutės irgi išskrenda kur šilčiau... man labai gražus paukščiukas - zylutė... ir šiaip panau maži paukščiukai visi gražūs... šįmet pas mus atsilankė žvirbliukas, čirpavo ir kėlė vestuves už virtuvės lango... Dienoraštėli, esu mačiusi siaubingą dalyką - gandrą su sulūžusia koja... ėjau tada, vienatvės laikais, parku... ir žiū - šleivoja... labai užplūdo liūdesys... kokia žiauri ta civilizacija.

šiandien tokia graži saulėta diena... prisimenu kaip dar paauglystėje ravėjau gėlių darželį, tada buvo vasara, ir pūtė šiltas vėjelis... tada daug svajodavau paauglystėje... o dar kartą saulėta diena buvo, beveik prieš 20 metų, tada buvau ant senelių kapų... ten augo tokios smulkios žolytės... o dabar jau ir tėčio nebeturiu, tik kažkaip baugu ant jo kapo nueiti, o ir sveikata nebe ta... tad džiaugiuosi ta saule pro langą, ir nebesėju gėlių darželyje, ir neberaviu senelių kapų... o taip liūdna dėl senelių, ir tėčio...

bet auga parama, auga nauja karta, ar tai guodžia..?