mano raištukai
ir mano batukai
šlepsiu po kiemą
širdis sutrūkusi

noriu surasti
tąjį berniuką
kuris turi
tokius batukus

te saldainiukas
sako berniukas
raustu ir žiūriu
į savo batukus

įėjo mano asiliukas
o klausiu tos širdies kur Kristus
apie velykas širdis džiugo
nenoriu palmėn nusiristi

keliavo kristus palmių šakos
o jis Betliejuj buvo gimęs
nenoriu jo raudonais batais
tik iš minios kaip "aš" atskirti

jau po velykų, po maldų
ir noriu kruvinomis kojom...
ak išeinu aš atlaidų...
bažnyčios vartuos aš sustoju...

nenoriu būti kruvina...
kaip ir nenoriu būt dama...
suknioj tyloj dabar aš sprendžiu:
ar būti asilu ar būti gaidžiu....

ak pravirkau...
svarbi aš tau?
jei nesvarbi
žinok vargau

o tvinksi
man širdutė ta
su laiškučiu
dangun siųsta

noriu sakyti
būk tik geras
o kai numirsiu
būsiu rožių keras

ak tyloje
atmintyje
esu gera
o bloga man

vaikiukui širdis žaižaruoja
varliuko akys pamokoje
ko taip keistai tu pažiūri
čia angeliukai keturi

kiekvienas turi savo kampą
mane sapnuose karts aplanko
tas angeliukas varliuku
šoktels pro langą aš tikiu

lauke oi lyja oi lelijos
aš noriu verkt širdis negyja
ak tyloje rašau skaičius
tegu mums ašaros nudžius

taip skubu
taip lekiu
o verkiu
dėl varlių

noriu būti
sykiu
neužmerkus
akių

kaip užbaigt
savo laiką
noriu būti
be saiko

lekiu skubu
kalti abu
aš noriu būti
rašyk be klaidų

noriu ištirpt
nenoriu patirt
gali pagirt
paskui išvirk

noriu tiesos
o ne skausmų
noriu visos
o mes jau du

vėjuje slepiuosi
tikiuosi kad paguosi
aš gręžioju rankas
kad skausmas neįkąst

noriu aš rasti jį...
gal turim jį abi...
ar tu mane girdi...
ar dangų tu jauti.

ak kuo esu
ir kuo tyliu
bijau gyvūnų
nebylių

tiesoj tiesiu
rankas
gal skausmas
man nekąs...

2004m. kelmė

noriu eit be gėdos
niūrumas iš šono ėda
ak kaip gi būt
iki kitų kalėdų

norėčiau susirast
rankutei duoti jį
o kurgi išeini
mes liekam čia abi

kaip tai nuspręsti kas
kas gręžioja rankas
aš noriu būti ne viena
kad būtų bent šviesi diena

o batais raudonais
maištingai žygiuoju
kur dėt tą balvoną...
o sako jis ponas

o aš kito rankose
nenoriu ištirpt
kaip būti žydra
ir ką dar patirt

visa aš šnd rožinė
tiriu aš jo grožį
kada pasibaigs
be atpirkimo ožio tai

ožkelė vargšelė
neėdus negėrus
prie namo rožytė
žieduos susigėdusi

einu aš parku pas aguoną
ji šnara vėjuje raudonių
noriu sutikt rytoj tave
svajoju eidama gatve

parke aguonos raudona
fotoaparatui mano atgaiva
ir aš džiaugiuos tylia vienatve
te žmonės šurmuliuoja gatvėmis

noriu nufotkinti raudoną
aš tavo rankose aguoną
tu stoki šalia jos dabar
te persiduos džiaugsmas parkan