Kartais kažką darydama jaučiuosi labai laiminga, bet kitą dieną dėl to gailiuos.
Kartais būnu su brangiausiais pasaulyje žmonėmis, ir mąstau, ar jie tikrai yra tie, kurie mane supranta, ir kuriuos suprantu aš.
Kartais tiesiog nebedarau nieko, ir gailiuos dėl veltui iššvaistyto laiko, ir kažkž, ką galėjau padaryti per tą laiką.
Kartais, vieną akimirką jaučiuos labai laiminga, o kitą kaimirką verkiu, ir nežinau kodėl.
Kartais mąstau apie savo gyvenimo tikslus, ir nebežinau ar jie yra tokie, kokių noriu aš pati.
Kartais žiūriu į save veidrodyje, ir matau kažką, kas žiūri savo gailestingom akim, ir savo nekaltu veideliu ir kartais per daug gera nuotaika daužo kažkam širdy, o kartais nori gero, bet tampa blogio įrankiu.
Kartais... Kartais nbežinau, kodėl aš taip keičiuosi, bet išlieku tokiu pačiu užsispyrusiu vaiku...

Atrodo, kad aš vis dar esu ten. Atrodo, atsikelsiu iš svao šaltos lovos, ir išvysiu besišypsančius, geranoriškus žmones, saulė bučiuos mano veidą, kurio duagiau niekada nebeplaus nė viena ašara, nebent laimės...
Atrodo, vėl šoksiu visa naktį, ar tieisog ramiai stebėsiu ošiančią jūrą, ir skiačiuosiu žvaigždes... Ir niekada niekada negrįšiu į tuos mažus, dulkėtus namus, neišeisiu į savo kiemą, nesutiksiu treningais vilkinčių vaikinų, iš kurių lūpų liesis skaudinanti keiksmažodžių lavina...
Taip. Mes suprantam, ką turėjom, tik tada kai prarandam, ir nebegalim nieko pakeisti...

Draugų meilė stipresnė nei meilė tarp dviejų preišingos lyties žmonių.

Nėra meilės šiam pasauly. Yra tik skausmas.

Kodėl kuri svajones ir jas daužai?
Kodėl atrodai vienoks, bet paisrodo esi kitoks?
Kodėl kasdien vis labiau skaudini mane?
Ką aš tau padariau?
Kodėl dėl tavęs nebetikiu, kad pasauly dar yra nuoširdžių žmonių?

O tu negali paprasčiausiai išeiti. Bet aš jau pavargau. Pavargau nuo tavęs. Gal tos 3 savitės mane išgydys ir tada galėsi pamatyti, kas iš tiesų esu.

Nėra didesnio skausmo, nei matyti žmogų, jo tobulą šypseną, nuostabiai paprstą, bet kažkodėl per daug gražų veidą ir klausytis jo nepakartojamo balso, bet žinoti, kad jis niekada nebus su tavimi, jo lūpos nejaus tavo lūpų, jo rankose nelies tavęs, tu tik pajausi keletą žvilgsnių, iš kurių suprasi, kad nieko negali padaryti. Kad tavo gyvenimas vien tik nesibaigianti kančia ir kasdien kuriamos svajonės, kuriops sudūžta taip greiati ir lengvai. Tačiau širdis išlieka sunki, nesvarbu ką bylotų išvaizda.

Nėra. Nėra meilės šiam pasauly. Gal aš sutverta mylėti, bet nebūti mylima. Gal mylima tėvų, draugų, kuriems padedu kurti jų tobulus gyvenimus. Bet nors ir bandžiau kurti savo gyvenimą, viskas tik sudužo į šukes.

Praradau paskutinę viltį.
Taip aš dar jauna, gal dar viskas prieš akis, bet jau patyriau per daug. Jaučiu, kad vienintelė vieta, kurioje visada eus laukiama yra tik bažnyčia ir vienuolynas. Geraiu padėsiu kitiems, nes padėti sau tikrai nebegaliu.

Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vieversiai,
Čirena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų -
Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!

Kai drugiai nudažo žydrą padangę spalvotais sparnais
Aš jaučiu, kad vėl mano pasaulis pražysta žiedais
Koks skaistus... Koks nepasiekiamas man atrodo dangus...
Ir koks gaivus... Koks gyvas ir švelnus atrodo lietus...

Beprasmiška kurti svajones ir jausti, kad jos niekada niekada neišsipildys.
Beprasmiška kiekvieną sekundę laukti žinutės iš tavęs.
Beprasmiška stebėti krentančias snaiges ir galvoti, kad tu stebi jas besimėgaudamas kitos bučiniais.
Beprasmiška bandyti užmigti, nes žinai, kad neturi dėl ko rytoj keltis.
Beprasmiška bandyt viską pakeist, kai aš tau visiškai neberūpiu.
Beprasmiška bandyti neverkti skambant garsiam rokui.
Beprasmiška galvoti apie kažką kitą.
Beprasmiška gyventi be tavęs.

Jūs tik gauja avinų, lakstančių paskui gražesnes, lengviau prieinamas aveles. O kitas skaudinantys ir niekinantys. Kvailiai.
Galėčiau stoti į vienuolyną, bet geriau nugyvesniu tą suknsita gyvenimą ir sunkiu darbu pasieksiu tai, ko jūs niekada neturėsit ir tada jūs man pavydėsit ir suprasit, ką parardot, nes jūsų avelių gėlės nuvys, o mano pražys.