Nostalgija

Atrodo, kad aš vis dar esu ten. Atrodo, atsikelsiu iš svao šaltos lovos, ir išvysiu besišypsančius, geranoriškus žmones, saulė bučiuos mano veidą, kurio duagiau niekada nebeplaus nė viena ašara, nebent laimės...
Atrodo, vėl šoksiu visa naktį, ar tieisog ramiai stebėsiu ošiančią jūrą, ir skiačiuosiu žvaigždes... Ir niekada niekada negrįšiu į tuos mažus, dulkėtus namus, neišeisiu į savo kiemą, nesutiksiu treningais vilkinčių vaikinų, iš kurių lūpų liesis skaudinanti keiksmažodžių lavina...
Taip. Mes suprantam, ką turėjom, tik tada kai prarandam, ir nebegalim nieko pakeisti...