kiekvieną tavo parašytą žodį aš galiu vėl ir vėl, ir vėl perskaityti
Gyvenu kažkaip neteisingai
Laimingi žmonės tokie banalūs
turbūt neįmanoma parašyti teksto, kurį kiekvienas suprastų vienodai. nuostabu stebėti, kaip atsiskleidžia vertinantys tekstus. iš tikrųjų jie teįvardija savo asmeninę patirtį.
Dėmesio dėmesio!
Dėmesio!
Ei! Dėmesio!
Aūūūū!! Dė-me-sioo!!
Prašyčiau dėmesio.
prašau prašau prašau dėmesio!..
Na, nors kas nors...dėmesio?
bliamba, koks kvailas žodis
pica ir ledai
ledai ir pica
pica ir ledai
Neapoly
mes abu buvome infantilai. dvidešimt metų laukėme, kuris pirmas ims rūpintis kitu. dvidešimt metų! jis laimėjo. aš išėjau.
mąstau mąstau mintį, o ji vis nesimąsto...kaži, ar tuo metu galiu tikėtitis, kad esu?
Gėlės, gėlės, gėlės... Begalybės spalvų ir formų gėlės akyse stiebėsi, skleidėsi ir vyto. Instinktyviai griebiausi už kišenės, kur žinojau rasiantis mažytį veidrodėlį. „Tokiu greičiu nepatempsiu ir poros dienų. Numirsiu sava mirtimis nuo senatvės,“ – šyptelėjau, visgi su siaubu širdyje prisiminęs, kad esu tik trisdešimt aštuonerių. Sukoncentravau dėmesį ties viena liepsnos spalvos tulpe ir ėmiau iš visų jėgų stabdyti. Kiek užtrukau, kol sugebėjau užfiksuoti gėlę pačioje jos žydėjimo viršūnėje. Būtent tokią, kokią įsivaizduojame esančią gėlę. Kokią nupieštų bet kuris vaikas ir dauguma suaugusiųjų.
...Stebėjau liepsnojantį žiedą penkiolikta diena. „Jau turėtų imti kristi žiedlapiai,“–ši mintis aplankydavo mane kartkartėmis, tačiau niekas nesikeitė. Laikas stovėjo. Su juo ir gėlė. Lengvai praskriedavo šiltas vėjo gūsis, švelniai užkliūdydamas žiedlapius. Atskrido ir dingo kailiniuota kamanė. Vakaro prieblandoje šoko mašalų pulkelis. Rytinės rasos lašeliai palengva nudžiūvo šviesėjančioje saulėje.
„Pasaulio katilas“ ilsėjosi palaimingoje ramybėje. „Vargu, ar verta prisiminti metus amžinybėje, kurią galiu patirti kada panorėjęs,“–mano veide švietė tyli šypsena.