Rašyk
Eilės (72574)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10403)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2015-11-27 22:16
KaIuS

amžinai mano

kiekvieną tavo parašytą žodį aš galiu vėl ir vėl, ir vėl perskaityti
2015-11-04 16:38
KaIuS

***

Gyvenu kažkaip neteisingai
2015-11-03 23:37
KaIuS

***

Laimingi žmonės tokie banalūs
2015-11-02 16:48
KaIuS

patirtis

turbūt neįmanoma parašyti teksto, kurį kiekvienas suprastų vienodai. nuostabu stebėti, kaip atsiskleidžia vertinantys tekstus. iš tikrųjų jie teįvardija savo asmeninę patirtį.
2015-11-01 13:25
KaIuS

Dėmesio! Dėmesio! Dėmesio!

Dėmesio dėmesio!
Dėmesio!
Ei! Dėmesio!
Aūūūū!! Dė-me-sioo!!
Prašyčiau dėmesio.
prašau prašau prašau dėmesio!..
Na, nors kas nors...dėmesio?

bliamba, koks kvailas žodis
2015-10-27 09:40
KaIuS

Gyvenimo prasme

pica ir ledai
ledai ir pica
pica ir ledai
Neapoly
2015-10-25 18:44
KaIuS

***

Shit
Shit
Shit
2015-10-24 12:15
KaIuS

***

mes abu buvome infantilai. dvidešimt metų laukėme, kuris pirmas ims rūpintis kitu. dvidešimt metų! jis laimėjo. aš išėjau.
2015-10-21 15:59
KaIuS

dekartiškosios abejonės

mąstau mąstau mintį, o ji vis nesimąsto...kaži, ar tuo metu galiu tikėtitis, kad esu?
2010-02-07 18:36
KaIuS

Amžinybė

Gėlės, gėlės, gėlės... Begalybės spalvų ir formų gėlės akyse stiebėsi, skleidėsi ir vyto. Instinktyviai griebiausi už kišenės, kur žinojau rasiantis mažytį veidrodėlį. „Tokiu greičiu nepatempsiu ir poros dienų. Numirsiu sava mirtimis nuo senatvės,“ – šyptelėjau, visgi su siaubu širdyje prisiminęs, kad esu tik trisdešimt aštuonerių. Sukoncentravau dėmesį ties viena liepsnos spalvos tulpe ir ėmiau iš visų jėgų stabdyti. Kiek užtrukau, kol sugebėjau užfiksuoti gėlę pačioje jos žydėjimo viršūnėje. Būtent tokią, kokią įsivaizduojame esančią gėlę. Kokią nupieštų bet kuris vaikas ir dauguma suaugusiųjų.
...Stebėjau liepsnojantį žiedą penkiolikta diena. „Jau turėtų imti kristi žiedlapiai,“–ši mintis aplankydavo mane kartkartėmis, tačiau niekas nesikeitė. Laikas stovėjo. Su juo ir gėlė. Lengvai praskriedavo šiltas vėjo gūsis, švelniai užkliūdydamas žiedlapius. Atskrido ir dingo kailiniuota kamanė. Vakaro prieblandoje šoko mašalų pulkelis. Rytinės rasos lašeliai palengva nudžiūvo šviesėjančioje saulėje.
„Pasaulio katilas“ ilsėjosi palaimingoje ramybėje. „Vargu, ar verta prisiminti metus amžinybėje, kurią galiu patirti kada panorėjęs,“–mano veide švietė tyli šypsena.


1 2
[iš viso: 13]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą