Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gėlės, gėlės, gėlės... Begalybės spalvų ir formų gėlės akyse stiebėsi, skleidėsi ir vyto. Instinktyviai griebiausi už kišenės, kur žinojau rasiantis mažytį veidrodėlį. „Tokiu greičiu nepatempsiu ir poros dienų. Numirsiu sava mirtimis nuo senatvės,“ – šyptelėjau, visgi su siaubu širdyje prisiminęs, kad esu tik trisdešimt aštuonerių. Sukoncentravau dėmesį ties viena liepsnos spalvos tulpe ir ėmiau iš visų jėgų stabdyti. Kiek užtrukau, kol sugebėjau užfiksuoti gėlę pačioje jos žydėjimo viršūnėje. Būtent tokią, kokią įsivaizduojame esančią gėlę. Kokią nupieštų bet kuris vaikas ir dauguma suaugusiųjų.
...Stebėjau liepsnojantį žiedą penkiolikta diena. „Jau turėtų imti kristi žiedlapiai,“–ši mintis aplankydavo mane kartkartėmis, tačiau niekas nesikeitė. Laikas stovėjo. Su juo ir gėlė. Lengvai praskriedavo šiltas vėjo gūsis, švelniai užkliūdydamas žiedlapius. Atskrido ir dingo kailiniuota kamanė. Vakaro prieblandoje šoko mašalų pulkelis. Rytinės rasos lašeliai palengva nudžiūvo šviesėjančioje saulėje.
„Pasaulio katilas“ ilsėjosi palaimingoje ramybėje. „Vargu, ar verta prisiminti metus amžinybėje, kurią galiu patirti kada panorėjęs,“–mano veide švietė tyli šypsena.


2010-02-07 18:36
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą