mIrtIs nuo nemokėjImo numirtI        nė kIek nebanalesnė
  neI mIrštančIų profesIonalIaI

TruMpas laiko ekskursas
- visi judaM Tolyn nuo esMės
- šalin niekada

Bausmės ne būna be Kaltės
o atKaltės be Kėdės

KaRtoninio miesto stogai
pasineRs iR nugRims pRietemoj
palengva tiRps neįžvelgiamoj
tamsoj iR tik
gatvės propeRšoj žybsintys
jonvabaliai tai aRtės tai tols
kol neužmeRgsiu akių

Skylantis lai
kas su
ryja sa
ve ir iš
kėlęs bal
tą vėlia
vą su
inkš
čia

sakai nušvitimas
ir po dangčiu įsižiebia
100 vatų lemputė
kol kas bus gerai
patrinu kumščiais akis
skaitysiu besiskverbiančias šaknis
ir dūlančius sraigių kiautus
nuodingų grybų poras atrinkinėsiu nuo gerųjų
tik dieve koks siauras šis paskirtasis karstas
ne jau nematai, kad jau kruvinos mano alkūnės

Vasaros šviesa

Ji mėgsta tuščias bažnyčias
Mėlyną aušros valandą.

Šešėliai prasiskiria
Nelyg uždanga intermedijoje,

Nukryžiuotojo akys
Žvelgia žemyn nuo kryžiaus,

Tarsi savo kruvinas kojas
Jis matytų pirmąjį sykį.

Iš: Charles Simic. New and Selected Poems: 1962–2012.Boston, New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2013

Vertė Alfonsas Andriuškevičius

- Kaip nusižengti taisyklėms?
- Kandžiotis.

- ar atsiras, kas nuspirs taburetę?
- ar labai reikia?

Trylika stingstančių žirgų žvelgs į rytus. 
Virš skitų pilkapių radioaktyvūs 
debesynai vėjų sūpuojami kybo.