ir į mano širdį atėjo miegas 2:36

Šiandiena buvo puiki ir gan gerai suplanuota diena, bet tie maži žmogučiai vaikščiojantys koridoriais kovėsi su mano kantrybe, neapsikentusi aš tariau, ką čia meluot išrėkiau jog esu kantri, bet ne an tiek...
kai tu mažas žmogeliuk įėjai taip tyliai kad norėjosi ištraukti tau liežuvi ir smerkti Kūrėja už tai kad tau suteikė balsa ir apskritai, kad tave sukūrė, dar buvo nieko, bet kai tu sugryžai vėliau ir paklausei ar kas neturėtų paskolinti šautuvo aš ne juokais įsiutau ir mintyse jau mačiau kaip čiumpu tave už dailiai išlygintų plaukų pasiimu šautuvą ir prišaudau tave prie jau atkovotos sienos, tada uždedu antrašte: autorius: Inga Faizovaitė, Pavadinimas: tai ar radai šautuva mažute?

Atsikėliau, puikiai žvalus rytas, viena akimi jau matau kaip už lango sutelkusi paskutinias jėgas vaidenasi saulė.
Pasidarau kavos, įsijungiu kompiuterį, bandau įsiinstaliuoti į gražią dieną. Saulės spindulys vis labiau ir labiau grežiasi į mano smilkinį ir galbūt jei mano noras sulaukti vasaros nebūtų toks didelis užsikalčiau langus.
Šis rytas iš pirmo žvilgsnio atrodytų kaip ir visi mano rytai, tačiau ne, gruodžio pradžia visada man ypatinga ir ne vien tik todėl, kad tai viena iš tų nuostabių dienų, kai aš kaip ir daugelis kitų mano kolegų galime pasijusti tikrais meno žmonėmis, o mūsų jaukus institutas tikra sovietine darbo žmogaus šventove, bet ir todėl kad šiomis gruodžio dienomis tu gali taip dažnai matyti savo dėstytojus, mėgautis jų draugija taip stipriai, kad džiaugiesi, jog visus likusius metus jie puotauja savo menkoje katedroje, taškosi brendžio purslai ir aptarinėja sunkią menininko duoną.

ir vėl išaušo nuotabi savaitė kai kolidoriai pilni tikrų menininkų  ir blet kai norisi granatos kad praretintum jų gretas, tada būtų ramu sėdėčiau sau ir pamažėle deginčiau jų šūdinus darbus...
pirmyn jaunieji dailininkai visi subėgat į dujų kameras ir gyventi tampa švariau.

4:45 jis įdėmiai ir smalsiai mane nužvelgė, tuometu kaip tik kalbėjosi su savo kolega apie D&G marškinius ir tortą, veide vis labiau ir labiau ryškėjo šypsena, jau ne pirmą karta jį mačiau jaučiausi nepatogiai, nes žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks jam pasiaiškinti. Jau nebereikėjo sakyti savo adreso ar to, kuriuo keliu noriu važiuoti. Pradėjo labai paprastai, užbėgdamas man už akių, kad jis yra visko matęs ir niekas jo nestebina, taip pat kad tolerantiškas šiuo atžvilgiu, trumpiau tariant man beliktų pasak jo tiesiog prisipažinti ir patenkinti jo smalsumą.
Jankaus 5 taip nuo ten jau nebe primą naktį važiuoju namo apkabinu draugę ir kiek išraudusi bandau išaiškinti, kad ne viskas taip kaip gali atrodyti, tada pagauta malonaus melo pasakoju apie vaikinus kurie mūsų laukia. Išlipdama susimoku ir žingsniuoju namo link, taxi išsuka iš kiemo.

kažkas man sakė aš noriu būti auskaru tavo ausį,
kad tyliai ir ramiai kartočiau pasakas,
aš noriu būti du ne vienas,
tada ramiai pašerčiau katiną
turbūt visi tai žino, kad paniškai negražūs paukšiai,
skraido gatvėmis,
visi jų bijo, taigi turbūt ne veltui sparnuose gyvena raganos
tik 12. 99, tada tyliai persekiosiu žmonių sapnus jei negaliu užmigti aš tada nemiegate ir jūs
aš noriu miego, klaikiai noriu miego...
išsiimu akis ir padedu spintelėn,
šalia jau stovi plaučiai ir širdis turbūt beprotškai juokingai kvaila bet tai užmigti nepadės.

norėčiau būti paukščiu ir neišlysti iš vandens,
bėda tik ta kad paukščių aš bijau
kai pirmą kartą sužinojau, kad prozektoriumas
pataps mano namais nenudžiugau...
ir šposaujanti prižiūrėtoja pamišo.
dar kartais visko išgirstu ir daug nutinka..
ir kartais taip norėtūsi pabust dykumoje per
smėlio audrą ir tapti viena greit išnykstančia jėga
ir tos svajonės keistą mintį sega man kaskart i sapną
tokią beprotiškai juokingą....
ir mėstu buti gatvėje kur daug žmonių,
nes jie toki beviltiški ir naivūs,
dažnai susėdam su draugais ir tyliai stebim Bjork,
kokia ji apsukri kai nukniaukia arbatpinigius baro.

rytais mane pazadina zoologijos sode uzauge plesrus pauksciai...
o naktimis nurimus pauksciams lape I chli  atsliukina arbatos su pienu isgert, praskleidusi uodega miesta hipnotizuoja,
jinai mane nuvargina nes turi viena yda,
istarso tevo zuviai vidurius, palieka saulei kepinti
kartais as noriu buti vienas is tu pauksciu,
tada galeciau dukt su lape ir zarnomis papuosti siaura kiema
kaimyno, kuris taskosi zaibu botagais
dar daug kas vyksta dienomis ir naktimis, bet net ir as uzmiegu...

rytais mane pazadina zoologijos sode uzauge plesrus pauksciai...
o naktimis nurimus pauksciams lape I chli  atsliukina arbatos su pienu isgert, praskleicudi uodega miesta hipnotizuoja,
jinai mane nuvargina nes turi viena yda,
istarso tevo zuviai vidurius, palieka saulei kepinti
kartais as noriu buti vienas is tu pauksciu,
tada galeciau dukt su lape ir zarnomis papuosti siaura kiema
kaimyno, kuris taskosi zaibu botagais
dar daug kas vyksta dienomis ir naktimis, bet bet ir as uzmiegu

hgd