Ekspresyvus jos žvilgnsis nustelbė mano padlaižyškąjį. Taip man ir reikia, nusišypsojo akmuo skriejantis pro stiklo šukes vidun.

Vakar prisiminiau, kad neparėmiau Rasyk.lt. Gerai, kad gyvenimas vis dar saldus. 

Iškišau galvą iš po popieriais nukloto stalo, kaip strutis iš smėlio. Uch, apsimėčiau darbus, bet rašyti jėgų nebeturiu.

Norėjau išgirsti savos širdies plakimą. Išplėšiau ją iš krūtinės ir priglaudžiau prie ausies. Deja, buvo tik vienas dūžis ir tas be garso.

Einu skaityt senų knygų, nes dar nevisas perskaičiau.

Ryte žadina mane kavos puodelis:
- Mielasis kelkis, jau rytas.
Kaip tikras struobrys atžagaria ranka nuvijau kavos puodelį. Nuvijau taip, kad per sieną nubėgo kava, joje liko įstrigusios puodelio šukės ir pačio kavos puodelio šeimininkas.

Eskimai, paliko mane vieną. Tyliai pabeldžiau į stalą ir bandžiau susimigdyti prie vairo. Deja, nepavyko. Eskimai mano draugai.

Žvairys kapitonas pakuždėjo į kairę ausį paslaptį. Pasisukau, o kapitono šalia nebuvo. Iškėliau persikopą virš lapų krūvos ir apsižvalgiau. Pagaliau visi sulindo į metalines skardines ir išdūmė  mūrinių dėžučių link, kad galėtų stebėti plastikinėje dėžėje judančius lėlių atvaizdus. Didysis lėlininkas šiandien pasilėpęs po lapais. Dėl to ir aš pasiimsiu žvairį kapitona už parankos ir skubu savo dėžutėje akis į lėles paganyti.

Isteriškas galvos skausmas, stebi mane iš šalies ir juokiasi. Darbo pabaigoje, sudėliojau įvairiausiais ornamentais išmargintus popieriaus lapelius į atitinkamus skyrius ir užrakinau sunkius, kaip mano koja stalčius. Lauke pamažu atslenka tamsos karalius. Ne prieš gera. Tiek prastų naujienų per vieną dieną dar neteko stumdyti arterijose. Pirmą kartą nesinori išleisti jų perpjovus venas. Geriau eisiu atskiesiu jas rūgusių apynių sultimis. Isteriškam galvos skausmui nusibodo būti stebėtoju, tad ėmėsi efektyvesnių poveikio priemonių.