Kas tu,o kas esu aš?
Ar elgčiausi taip, kaip pasielgei tu, net jei būčiau tavo vietoje?
Nukrito sunokęs obuolys, skanus man, o tau?
Manau, jog nekenčiu kategoriškumo - tik taip ir ne kitaip. Nekenčiu sustabarėjimo, nepajudinamo įsišaknijusio noro būti nuolat teigiam, bijoti prisipažinti suklydus, niekinti prisipažįstanti. Ah,mieli teisuoliai, gimę be nuodėmės, nepadarę klaidų - pakelkit rankas, kojas, iškiškit savo gyvatišką liežuvį. Apsivyniokit apie mus savo melais, užliūliuokite pasakomis apie savo idealų ir teisingą gyvenimą, nuskandinkite painiose istorijose ir išlipkite sausi. Po velnių, necituokite kūrėjų, neapsimetinėkit kad kitų patirtis yra jūsiškė, kad jų akys yra įsmeigtos jūsų kaukolėje... Nemeluokite sau apie stilių ir protą, - šventas naivume, šitam sofistikuotame bulvare susitikime be kaukių, susitikime be išankstinių nuostatų, pliusų ir minusų, nuotaikų ar puikybės.

Turbūt nugali ne teisusis o laimingasis.

Tuk tuk
Kas ten?
Tai aš - tavo gyvenimas
Praėjo šiek tiek laiko
Manau man laikas pareit...

Pareit ?
tiesą sakant maniau tu nė nebuvai išvykęs...
- Klajojau, retkarčiais sugrįždamas į tavo sapnus,
Tad gal todėl visad jautei mane,
Nors iš tiesų manęs nebuvo...

O kaip? Kaip galima gyventi be gyvenimo?

Taip pat kaip galima gyventi be savęs....

Manęs nereikia ieškoti,
ieškoti nereikia
o kaip norėčiau žinoti,
jog vis dar guodžia žmonės svetimi
gatvėje verkiantį vaiką..
ir padeda surasti, tą taką iš kurio jis išklydo,
be jokio paniekinimo, be tuščio pavydo.
Ramina ir glosto...

Bet pratariu tyliai, aš prarastas... vyrai

Esu viena. Ramu, nors ir šaltoka,- keista, visai ne liūdna - panašu, jog pagaliau galiu pabūti su savo mintimis. Atversti savo sąskaitų puslapį ir viską kruopščiai sudėliot.? Pamąstyti apie laimę apie nugalėtus slibinus, įkoptus kalnus... Ne.. vargu- turbūt kalnų nebuvo. Bet buvo jų papėdės - berods vis dar matau viršūnės - tiek jau to... kol kas pailsėsiu, nes nuolat užvertus galvą gyventi nesveika. 
Ar yra gyvų? ar yra dar nuo visko nepavargusiu, mintimis po pasaulį klajojančių, gyvenimo nesumindytų? Kur jūs?
Papaskokite kaip reikia mylėti, ir kam to reikia?

Poezija tai mano išsigelbėjimas. Gyvybė - alsuojanti ir auganti, kaskart sugriebianti už rankos ir nuvedanti nuo nevilties skardžio. Žaisminga ir dosni. Puošni ir vargana. Šeštasis jutimas - tik šį syk - iš vidaus.

A. Mikuta (Veranda 2010)

Plaukikai

Kapstosi, stumiasi, plaukia prieš srovę

ne vieną dieną, ne vieną savaitę,

kol kartą sutemus paleidžia irklus -

parplukdo pailsusį nartų plaukiką

prie gimtojo liepto, gražina tenai,

iš kur jis, grasindamas dangui ir upei

kadais pajudėjo, dar jaunas ir piktas


Viskas per nieką - vyriškas noras

pakilti į aukštumas, kruvinas prakaitas,

išpampusios gyslos, karščiuojančios akys -

veltui gyventa, be reikalo vargta.


Reikėjo laiku išsiropšti į krantą -

antai nuo uolų kaip kokie švyturiai

mojuoja praplaukiantiems buvę plaukikai,

prieš srovę irkluojantiems netgi pavydi,

o nešamus srauto nulydi su širdgėla.


Kiek čia betrūko - lemtingos nakties.

Dangus tau atrodo žydras? - Ne! išties jame susilieja viso pasaulio spalvos, net tokios apie kurias niekad nesi pagalvojęs - tačiau galbūt yra pagalvojęs kažkas kitas - nes dangus juk visų...

Manai jis beribis?  - beribės tik mūsų mintys, kurios suvokia šį dangų kaip minkštą, švelnų, kartais įtūžusį ir liūdną, svaidantį žaibus į mūsų rankomis suteptą žemę. O mes tyliai drebame ir suprantame savo menkumą tik tada, kai atsiranda kažkas baisesnis už mus pačius.

Tiki į Dievą? Aš manau, jog tikiu - ir tas juokingas klausimas skambantis lūpomis kitų - kaip gali tikėti tuo ko nematai? Žinai - pamačiusi nebetikėčiau... Nes tai ne materija - tai jėga, sukurianti mūsų širdyse tai, ko niekad nemokėtume sukurti be jos.

Man nereikia paaiškinimo, vaizdinių ar matematinių formulių, jog suprasčiau kad myliu - aš tiesiog žinau, ir šis žinojimas šildo mane iš vidaus, sukurdamas kažką ką pamato ir kiti...

Tu įsimylėjusi?? Taip - aš visada kažką myliu! Net ir labai nekęsdama, manau jog myliu, nes jei nemylėčiau, ko gero apskritai nieko nejausčiau, nė nepagalvočiau, jog tai mane liūdina ar trikdo. Aš spinduliuoju, arba atvirkščiai - akys netenka blizgesio, nepaisant to, jog rainelė iki pusės apsemta ašaromis - jos nykios, tuščios. Akys - veidrodis, turbūt todėl taip norisi žiūrėti mylimam į akis, nes tada iš tikrųjų matai jį.

Prakalbinkit mane - ir papasakosiu jums viską ką žinau, nes nemoku meluoti, tačiau geriausias mano draugas - tylėjimas, nes tik taip galiu išsaugoti save neišdalintą į tūkstančius dalių.

Aš lyg tas dangus - milijonai atspalvių, niekur nematyta paletė... Ir kiekvienas mūsų toks! Savyje mes sukaupę gyvenimo garsus, kvapus, pojūčius, tylius mylimo žmogaus šnabždamus žodžius, vėjo ūžesį, sapnus, takus, skersgatvius, ašaras ir juoką - ah.. kaip būtų įdomu pamatyti, kaip pasaulį matai Tu.

Priverk man pirštus ir aš suspigsiu,
kaip katino pagautas balandis
kuris, nič nieko nežino apie liūdną pasaulį,
nes visą savo gyvenimą buvo įpratęs purenti debesis,
ir lesti Dievui iš delno.

Palik, palik, palik tą kruviną dėmę, nevalyk
kiekviena akimirka, kurią tu alsuoji
mano širdy pasėja po vieną nemigo naktį
kur beveidžiai šešėliai niurna mano vardą ir
savo kauliniais delnais braižo
dangaus ašarų nugludintą stiklą


žinau, Jie verkia, dėl manęs
jie mato, kaip šiame pasaulyje pardavinėja sielas
ir kokią kainą turi manoji...