Esu viena. Ramu, nors ir šaltoka,- keista, visai ne liūdna - panašu, jog pagaliau galiu pabūti su savo mintimis. Atversti savo sąskaitų puslapį ir viską kruopščiai sudėliot.? Pamąstyti apie laimę apie nugalėtus slibinus, įkoptus kalnus... Ne.. vargu- turbūt kalnų nebuvo. Bet buvo jų papėdės - berods vis dar matau viršūnės - tiek jau to... kol kas pailsėsiu, nes nuolat užvertus galvą gyventi nesveika. 
Ar yra gyvų? ar yra dar nuo visko nepavargusiu, mintimis po pasaulį klajojančių, gyvenimo nesumindytų? Kur jūs?
Papaskokite kaip reikia mylėti, ir kam to reikia?