Man atsipodo kai sakai "neprisimenu tavo veido"
Atsiprašau...
Man patinka būt girtai.
Ir gaminti valgį
Tamsoje
Sielos tamsioj kertei

Tu žinai kokia žalia Airijoj žolė? Tokia žalia... Žalesnės niekur nemačiau. Jos negali papasakoti...

Tikiu, kad galime pamiršti kai kuriuos dalykus, bet jei pamirštame... nejau taip niekada ir nebuvo?
Taip pat tikiu, kad galime pamiršti skausmą. Bet ar tai reikš, kad mums ir nebeskauda?

Ar girdi, kaip menesienos muzika skamba?
Bežiurint i ta marga, švelnu dangu.
Tarsi žvaigždes su mumis kalba,
Lyg sergetu nuo piktu skausmo žabangu.

Ar jauti, kaip vejas liecia tavo plaukus?
Girdi, kaip iš palaimos supas medžiu šakos?
Ar nenusineš tyros tavosios sielos,
Šis bejausmis šaltas vejas?

Ar girdi, kaip šniokšcia vandenynai?
Skalauja bangos svetimus krantus.
Dar neatpažinti tolimi kaimynai.
Sirenu ilgesingos giesmes,
Kviecia, traukia mus.

Ar užuodi, vandens stebuklinga aromata?
Ar jautei, gaivu vakaro kvapa?
Ar pamiršai skausma,
Ir iškeitei i tyra jausma?
Ar išgirdai mano duslu šauksma?

Aušra švinta tyliai tyliai,

Lietus  barbena langines,

Vaivorykštė stiebias virš dangaus

Ilgesingai gražiu lanku.

Tą grožį

Anksti pastebėjau,

Bjauru tikrai nebuvo.

Upė tekėjo vangiai,

Tulpės žydėjo laukuose,

Miško kvapnumas susipynė gaiva.

Stovėjau miško pašonėj nedrąsiai,

Nenorėjau rodytis ten.

Stovėjau - galvojau

„Ilgėsiuos šių namų,

Galima eiti

Vaivorykštės keliu.“

-----------------------------

Tavęs palikti aš nenoriu -

Ėriukas verks nesavu balsu.

Aš vėl krentu žemyn,

Prieš akimirką  kilau aukštyn.

Nežinau, kur esu.

Vėl nakty paslapčia

Krentu nuo tilto basa.

Tegu mano kūną taršo tūkstančiai bangų,

Tavo mintys tarp jų.

Vėl krentu žemyn.

Šaltos grindys svaigina mane,

Aštrūs jausmai glosto ranka.

Kraujas skystas vanduo,

Raudonas. Mano rožės.

Nuskini vieną iš jų,

Kai aš tyliai verkiu.

Keli aukštyn,

Aš pasileidžiu gilyn.

Nežinau, kur esu.