Niekada nemėgai mano klausimų, nes niekada nežinodavai teisingo atsakymo. Tu nemėgai mano apkabinimų, nes aš niekada nemokėjau pirma tavęs paleisti. Tu nemėgai melo, o kartais meluoti privalėdavau. Tu nemėgai šalčio, todėl sniego angelus darydavau viena. Tu nemėgai šokoladinių ledų, o aš juos valgydavau kiekvieną karštą vasaros dieną.

Ar kada pasidomėjai ko nemėgau aš? Buvai per daug paskendęs savo pasaulyje, kurio spalvos ne man, kurio filmai tik apie karą, kuriame nėra šokoladinių ledų. Tas pasaulis ne man. Jame ir saulė per ryškiai šviečia, o jos spinduliai degina veidą ir delnus.

Ten aš neišgyvenčiau. Man kartais per daug reikia ramios nakties, sėdėjimo balkone, cigaretės rankoje ir svajonių. Naivių svajonių, kurios Tavo pasaulyje neegzistuoja.


CC: "tavoprincese"

Tie, kas sako, jog gyvenimo laimė - meilėje, niekada iš tikro nemylėjo.

Tu ateini, ir moji
Ir viskas čia aplink, sustoja.
Tu išeini tarsi svajonė,
Nors viskas čia aplink sustoja.

Tu man sakai, kad nori.
O aš sakau jog tai ne noras.
Tu man sakai, jog reikia.
O aš rėkiu, tave prakeikiu.

Tu ateini kada tik nori,
Ir stovi visas šviesoje.
Tada dingsti tarsi svajonė,
Mane palieki vieną tamsoje.

Tu man sakai, jog liūdna,
O aš sakau, jog taip nėra.
Tu man sakai, kad dūmai,
O aš sakau, jog tai migla.

Tu man sakai, jog melas,
O aš sakau gryna tiesa.
Tu man sakai, toks tavo kelias,
O aš sakau, jog tai kančia.

Tu man sakai, jog mirštam,
O aš sakau, kad dar jaučiu.
Tu man sakai, jog šąla pirštai,
O aš sakau, visai natūralu.

Tu man sakai, jog tylim,
O aš sakau, jog dar rėkiu.
Ir darsyk baisiai nusivylęs,
Tu išskrendi šviesos greičiu.
Sidabro keliu.

Ieva Narkutė. "Argentum norai- argentum žmogui."

Aš nusprendžiau, jog štai paslaptis, kaip nebūti vėl įskaudintam: niekada nesiskųsti, niekada nemylėti. Tai didžiausia vaikų svajonė - visada būti neliečiamiems. Kaip būtų nuostabu, jei iki gyvenimo pabaigos mūsų niekas nebežeistų! Įsivaizduokite, kad jūs daugiau niekada nebepatirsite fizinio ir emocinio skausmo dėl mirties, netekimo ar pasikeitimo. Mums gali atrodyti, jog visa tai būtų gerai, kadangi būtų pašalintas nuoskaudų šaltinis.

Tačiau skausmas yra mokymosi ir augimo ciklo dalis. Mes turime nusibrozdinti kelius, kad pagaliau išmoktume važinėti dviračiu. Turime sielvartauti, netekę brangiausio žmogaus, kad pajustume, kaip stipri mūsų meilė. Nėra garantijų, kad mes niekada nebūsime vėl įskaudinti. Kartais mes visi patiriam fizinį ar emocinį skausmą. Tačiau tikėdami bei pasitikėdami savimi ir Aukščiausiąja galia tikrai galima jį sušvelninti.

Ar aš šiandien gyvenu “niekados- niekados” žemėje, dėl baimės būti įskaudintam, atsiskirdamas nuo kitų žmonių?

Kiek mums reikia jėgų, kad galėtume atvirai kalbėti apie save? Tiek daug iš mūsų užsidarė savyje ir bijo atsiverti būdami tarp žmonių. Mes galime atsisakyti nuo pakvietimų ir susibūrimų, galime bijoti sutikti naujus žmones ir pageidauti likti nepatogioje, bet stabilioje padėtyje.
Mes aiškiai matome, kai augalas išleidžia naują lapą. Lapelis vis ilgėja, susisuka kaip cigaras. Pagaliau maitinamas ir saugus jis išsiskleidžia. Lapas palaiko naują gyvybę ir sveikas augalas auga.

Mes panašūs į tą naują lapą. Augami sužinome, kad yra tam tikra aplinka, kurioje galime atsiverti ir būti saugūs. Natūralu užsidaryti savyje, kai tenka bendrauti su nesveikais žmonėmis ar patekti į pavojingą situaciją. Bet mes neturime ko bijoti. Mes galime būti saugūs. Galima išdidžiai išsiskleisti, kad visi mus matytų.

Gal aš esu užsidaręs savyje, nes bijau? Šianakt galiu surasti patikimą žmogų, vietą, daiktą ir drąsiai atsiverti.

Amy E. Dean. “Nakties šviesa. Vakaro meditacijos.”

"Kadangi kiekviena gyvenimo situacija yra tarsi iššūkis žmogui ir iškelia jam problemą, gyvenimo prasmės klausimą faktiškai galima apsukti. Žmogus turėtų ne klausti, kokia gyvenimo prasmė, o veikiau pripažinti, jog šis klausimas jam užduodamas. Trumpai tariant, kiekvieną žmogų klausinėja gyvenimas; ir jis gyvenimui gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą; gyvenimui jis gali atsakyti tik už jį būdamas atsakingas. Taigi, pasak logoterapijos, žmogaus egzistencijos prasmė - jo atsakomybė.
Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: "Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?" Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimio prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.
Be abejo, prasmės ieškojimas žmogui dažnai sukelia vidinę įtampą, o ne vidinę pusiausvyrą. Tačiau kaip tik tokia įtampa yra būtina psichinės sveikatos prielaida. Drįstu sakyti, kad nėra nieko pasaulyje, kas galėtų veiksmingiau padėti išgyventi net blogiausiomis sąlygomis, kaip žinojimas, kad tavo gyvenimas turi kokią nors prasmę.
Prasmės ieškojimas - svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime, o ne instinktyvių potraukių "antrinis racionalizavimas". Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą.
Taigi gyventi - vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas "gyvenimas" nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu - nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis - teisingas - "atsakymas" į joje glūdintį klausimą."

Viktor E. Frankl "Žmogus ieško prasmės".

"Sekmadienį, kai apmiršta savaitės darbo tempas, iškart atsiskleidžia, kokia skurdi prasmės požiūriu didmiesčių kasdienybė. Apskritai susidaro įspūdis, kad tas tempas būtinas žmogui, nematančiam gyvenime jokio tikslo, todėl besistengiančiam kuo greičiau skuosti gyvenimo keliu, kad tik nepastebėtų jo netikslingumo. Antra vertus, jo pastangos pabėgti nuo savęs bevaisės, nes sekmadienį, kai ištisą parą neįmanoma aktyviai bėgti, jis vėl kaktomuša susiduria su savo egzistencijos netikslingumu, turinio stoka, beprasmybe."

Viktoras Franklis. "Sielogyda."

"Klaidų nebūna. Visi įvykiai, kuriuos prisišaukiame, net ir patys nemaloniausi, yra būtini tam, kad išmoktume, ką turime išmokti; kad ir kokį žingsnį žengtume, jis reikalingas nueiti ten, kur esame nusprendę eiti."

R. Bachas "Tiltas per amžinybę"

"Žmogus yra laisvas. Negali jų rinkti kaip pašto ženklų. Negali atidėti ateičiai, iškeisti į kitus ar parduoti. Jais gali džiaugtis tik tas valandas, kurias tau skirta būti jų gyvenime."

H.Wassmo "Bėgimas nuo Franko"

Kada nors mane parduosi...
Už daiktą, už jausmą, už viltį.
Kažkada vis vien išmainysi i kitokį ar kitą žmogų,
Nors dabar as pati brangiausia.
Kokia mano kaina?
Kiek kainuoju ašarų, kiek nemiegotų naktų, svarbių žodžių, teisingų pasirinkimų...
Tik tiek... O gal turėčiau sakyti net tiek...
Gal buvau tau per brangi?
Turbūt manęs neivertinai.
Materialiste. Taip... po velnių... tikrų tikriausia.
Vis tiek kada nors mane parduosi...
Tik už tinkamą kainą !

"Juk neįmanoma vėl išgyventi to, kas praėjo, gali tik prisiminti, o prisiminimai neturi gyvybės. Jie tik blankiai primena laiką, kurio jau nebėra - kaip išblukusios nuotraukos arba išdžiūvęs saulučių vainikas stalčiaus gilumoje. Jie neapčiuopiami. Jie negali grąžinti tavęs į praeitį.
  Niekas negali būti taip, kaip buvo.
  Niekas ir nebūna."

Kevin Brooks "Kendė"