Mes kasdien save įtikinėjame, kad mūsų gyvenimas taps geresnis po to, kai mes sukursime šeimą, vėliau sulauksime savojo pirmagimio, toliau vaikų. Tuomet mes pergyvensime, kad vaikas dar nepakankamai suaugęs ir svajosime, kaip bus gerai, kai jis suaugs. O tada rausimės plaukus, kai teks kovoti su jo paaugliškomis problemomis. Štai kai jie pagaliau išaugs iš to amžiaus, mes jau tikrai būsime laimingi… Tada mes pradedame save įtikinėti, kad gyvenimo pilnatvė bus pasiekta, kai įsigysime gražesnę mašiną, galėsime išvykti atostogauti į užsienį arba kai išeisime į pensiją… Tiesą pasakius, nėra geresnio laiko būti laimingam kaip būtent dabar… šiandiena… jei ne dabar, tai kada?

Mūsų gyvenimas bus pilnas iššūkių ir kliūčių geriausia, ką mes galime padaryti, tai pripažinti ir stengtis būti laimingais bet kokiu atveju, bet kokioje situacijoje… Alfredas D. Souza yra parašęs:

„Ilgus metus man atrodė, kad tikrasis gyvenimas jau tuoj tuoj prasidės. Tačiau kelyje visuomet atsirasdavo kokia kliūtis, kažką prireikia nuveikti, kažkiek laiko sugaišti, grąžinti kokią skolą, pabaigti darbą. Tada jau prasidės gyvenimas. Galų gale suvokiau, kad pati pagrindinė kliūtis gyventi buvo mano paties gyvenimo būdas. “Aš supratau, kad nėra kelio į laimę. Laimė yra kelias. Brangink kiekvieną minutę. Jos tau taps dar brangesnės, jei skirsi tą laiką kažkam ypatingam….tokiam ypatingam, kad būtų verta dalintis. Atsimink, laikas nieko nelaukia. Taigi užteks laukti kol baigsi mokyklą, į ją grįši, numesi dešimt kilogramų svorio, vėl juos priaugsi, kol vaikai pradės savarankišką gyvenimą, kai imsies darbo, kol išeisi į pensiją, kol sukursi šeimą ir išsiskirsi…iki Penktadienio nakties, iki Sekmadienio ryto, kol įsigysi naują namą ar automobilį, kol už šiuos pirkinius išsimokėsi… iki pavasario, iki vasaros, iki rudens, iki žiemos, iki pirmos ar penkioliktos dienos…. kol išgersi kokteilį, kol galutinai pasigersi, kol mirsi ir kol vėl gimsi… Ir visa tai tik tam, kad suprastum, kad nėra geresnio laiko būti laimingam kaip dabar. Laimė yra kelionė, o ne tikslas. Dirbk taip, lyg tau nereikėtų pinigų, Mylėk taip, lyg niekad nebūtum buvęs įskaudintas, Šok, lyg niekas tavęs nematytų…“

Tai svarbi gyvenimo pamoka, kurią reikia išmokti kuo ankščiau. Neplanuok gyventi vėliau. Gyvenk jau dabar. Ir suprask, kad nėra geresnio laiko būti laimingam kaip dabar.

Alfred D. Souza

Žmonės yra vieniši, nes užuot statę tiltus jie mūrija sienas.
— Josephas Fortas Newtonas

Ar prisimenate sniego tvirtovių statymą? Iškritus lipniam sniegui mes statydavome didelę sieną. Po to, ruošdamiesi mūšiui, lipdydavome gniūžtes. Komanda, kurie pastatydavo geriausią sniego tvirtovę, paprastai laimėdavo, kadangi ta siena juos geriausiai apsaugodavo.
Gal mes lig šiol statome sniego tvirtoves, kai sutinkame naujus žmones ar praleidžiame laiką su šeima? Kiekvienas iš mūsų turi sieną, kurią pradėjo statyti dar vaikystėje. Kiekvieną kartą, kai būdavome įskaudinti, mes įtvirtindavome savo sieną, kad ji geriau apsaugotų. Dabar galime to net nesuprasti, bet priešais mus - tokios tvirtos ir aukštos sienos, kad net veržliausias draugas negali jų įveikti.
Už savo sienų galime jaustis saugūs, bet kartu, ir vieniši. Sienos pastatytos tam, kad išskirtų žmones. Kad ne taip slėgtų vienatvė, turime bent kiek pramušti savo sieną ir įsileisti žmones. Nereikia per vieną dieną sugriauti savo sienų, bet turbūt galime įsileisti bent vieną žmogų. Įsileisdami vieną žmogų po kito, suprasime, ką reiškia jaustis taip saugiai, bet kartu ir būti ne tokiems vienišiems.
Ištrauka iš: “Nakties šviesa. Vakaro meditacijos” –vasario 15 Amy E. Dean

Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai paprastai ir gražiai.
Kadaise, kai nieks mūsų nematė,
Mes žaidėm abu panašiai.

Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai visada atvirai,
Jie ir nežinodami tiki,
Kad baigiasi viskas gerai.

Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...
Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Todėl juos ir glaudžia ir šaukia
Gražiausiais pasauly vardais.

Pirmadieni... Ech