Labiau skauda, kai viską žinai.

Kad ir kur...
Ištekintos gėlės
raudonų mėnulių
suplėšytos skraido
vėjy miglų
užpustytų
žibuoklių žaliam
vainike be žiedų,
pumpurų nudrąskytuose
pirštuose džiaugsmo
kiemų.

Suminkyta tešla iš žalio vyno
Iškočiota stalo vidury
Plociniais kaip blynai suplėšyti
Sutrinti vaikų žaislai..

Daugiau matysi atitraukęs užuolaidas.

Medinis+sargas+kirvio+užkapotas+kardas.

Tylūs namai
tylūs suolai
tylūs į gatvę
išbėgę vaikai.
Tyliomis mintimis
tyli mano širdis
tylinčio veido
belaukdama.
tyla tai gražiausia pasauly kalba.

Žirgu atlėkęs asilu išjosi.

I dalis      Vandens spalva

-  Pone, gal pasakysite kokios spalvos mano akys?
-  Tavo akys? Na...manau.. jos tokios pačios spalvos kaip ir tekantis upės vanduo - tariau, norėdamas pradžiuginti maž liūdną mergaitę stiklinėmis akimis, žvelgiančiomis į gilią balą.
-  Kokios spalvos yra upės vanduo? -  Šio klausimo tikrai nesitikėjau, juk ji nebuvo tokia maža, kad nežinotų, tačiau atsakiau, nenorėdamas atrodyti šiurkštus.
-  Vanduo...mėlynas!
-  Ar esate gėręs mėlyną vandenį?-rėžė ji man vis dar neatitraukdama akių nuo šniokšiančios upės srovės.
-  Na...ne. Vanduo šiaip yra bespalvis, tik dabar t jo paviršiuje atsispindi dangaus žydrynė, todėl jis atrodo mėlynas.
-  Bet juk mes sėdime po tiltu, kuris visas pilkas, be menkiausios melsvos dėmelės.-  Ir ji pagaliau pažvelgė į mane...Ir tik kada supratau, kad jau niekad nebebus taip, kaip buvo...

Iš purvino lietpalčio
Išdžiuvęs peizažas:
Kalnai tarp kišenių
Odinių išbalę
Nuo salės troškimo
Sudegint šią šalį
Ledynai ištirpo
Ir bėga pro šalį
Parkritusiai lempos
Šviesai po klevu
Auliniai bateliai
Gėlėm išdabinti
Apsaugo lyg skėtis
Virbais išdalintas.

Pėda sniege, be atgalinio adreso.