Šiąnakt mėnulis visas žvaigždes pragėrė. Ar tu pastebėjai?

žadėjau eiti nors ir į pasaulio kraštą.
Pažadą atsiimu...aš jau čia.

Negalėčiau pamiršti tos nakties. Niekada. Ypač dabar, kai sugrįžo ruduo. Ach...mūsų ruduo.
  Ir vėl naktis. Pavieniai žaibai nušviečia tuščias miesto gatves. Žinau, kad kažkur pro savo kambario langą tu gali pamatyti ir patį šviesulį. Tu matai. Aš girdžiu tik jo pėdsakais sekantį griaustinį. Mes abu žinom, kad man to užtenka.
  Pila kaip iš kibiro. Didžiuliai lašai tarsi kulkos negailestingai varpo mano širdį. Stiklas įtrūko...dar truputi ir jis skils, išleisdamas į laisvę ten kalėjusius prisiminimus. Jie lig nuodai po truputį smelksis į kiekvieną mano ląstelę.
  Ir vėl gyvensiu tavim. Iš naujo.
Su meile

Atrodo, kad iš prisiminimų susideda visas mano gyvenimas. Atrodo, man jie patys svarbiausi. Tačiau, kai patirtos nuostabiausios akimirkos gyvenime tampa sekundės reikalu, kai jas pamiršti, kai jos tau nieko nebereiškia..kas? Kas tada? Tada pagalvoji, kokia gi iš viso tų akimirkų vertė? Ar jos išvis ko nors vertos? Lengva ranka nubraukti mėnesiai ir apsunkusi beviltiškame laukime plakanti širdis. Susidūriau su skaudžia realybe..

Akys: biologui tai regos organas, okulistui-pacientas, dailininkas piešdamas akis gali perteikti begales jausmų. O man akys yra Žmogus. Jos man pasako daugiau negu reikia. Tai didžiulis Dievo stebuklas. Nesu mačiusi nieko nuostabesnio. Pamačius nuoširdumą ir atvirumą spinduliuojančias akis niekaip negaliu to žmogaus nepamilti. Žaviuosi kiekvienu žvilgsniu, kad ir koks jis bebūtų, nes tai nuostabi patirtis. Dovana, kurią gaunu iš Dievulio, kad galėčiau pažinti ne tik kitus, bet ir save. Žinau, kad turiu angelą sargą, kuris pastoviai sukerta mano kelią su išraiškingų akių savininkais. Ir visa tai tam, kad imčiau ir duočiau. Imsiu ir duosiu. Ačiū.

Meilė. Ko tik dėl jos nepadarytum. Aplink tik ir girdžiu įvairiausius bei beprotiškiausius pažadus, tariamus savo mylimiesiems. Aišku, tai truputi naivoka, bet nuoširdu. Žaviuosi, nes pati tikrai nei kalną nuversčiau, nei banką apiplėščiau. Galbūt neišdrįsčiau netgi susikauti su krokodilais Nilo upėje. Taip, aš to nepadaryčiau, bet manau, kad meilei to ir nereikia. Iš tiesų tai jai reikia visai nedaug: jai reikia nuoširdaus atsakymo. Nėra nieko skausmingesnio už vienpusę meilę ir stipresnio už abipusę. Gerbiamieji įsimylėjėliai, mylėkite ir vertinkite. Ačiū.

Pliumpt, pliumpt…į skaidrų ledinį upelį dideliu garsu, sudarydamas tris ratilus vandenuko paviršiuje ir atsimušdamas į dugną pasineria niekuo neišsiskiriantis pilkas akmenėlis. Atrodo taip kasdieniška ir banalu iki tol, kol tas akmenukas neįkrinta į mano širdį. Tuomet jis net nebeatrodo toks jau ir paprastas. Sunkoka įsivaizduoti kaip žmogaus širdyje tilptų akmuo? Oi, patikėkite, ten jų gali susikaupti visas kalnas. Apsileisi, neišsivalysi, žiūri jau ir pumpuoja tavo leukocitai į antrojo Everesto viršūnę. Užtikrinu, jokio malonumo. Pats metas būtų man apsikuopti savo skilvelius, nes dūstu greičiau negu spėju nuo kėdės nulipti. Košmaras, ne? Štai tam ir reikalingi draugai, vargšas mažas drugeli, ieškok pagalbos.