Mano ruduo tau

Negalėčiau pamiršti tos nakties. Niekada. Ypač dabar, kai sugrįžo ruduo. Ach...mūsų ruduo.
  Ir vėl naktis. Pavieniai žaibai nušviečia tuščias miesto gatves. Žinau, kad kažkur pro savo kambario langą tu gali pamatyti ir patį šviesulį. Tu matai. Aš girdžiu tik jo pėdsakais sekantį griaustinį. Mes abu žinom, kad man to užtenka.
  Pila kaip iš kibiro. Didžiuliai lašai tarsi kulkos negailestingai varpo mano širdį. Stiklas įtrūko...dar truputi ir jis skils, išleisdamas į laisvę ten kalėjusius prisiminimus. Jie lig nuodai po truputį smelksis į kiekvieną mano ląstelę.
  Ir vėl gyvensiu tavim. Iš naujo.
Su meile