Žinot ką -kam įdomu paskaityti Šiurpo pradžią- ieškokit prieš šitą esan čiam įraše, nes man kitaip  nepatogu žinutes skaityt:P

Šiurpas

Įtaisė. Pats tiksliausias žodis, apibūdinantis mano darbo paieškų atomazgą.
Kai gimė Silvestra, supratau, kad ji aukštyn kojom apvers visą mano gyvenimą.
Grįžau į senąją darbo vietą – detalių sandėlio vedėjos, tačiau viršininkas pareikalavo, kad priimčiau sandėlį fiktyviai – pasirašydama inventorizacijos aktus. Ėmiau prieštarauti – ne, patikrinimas turi būti detalus. Bet ar tu, žmogau, pasipriešinsi valdininkui?! Žybt tiesiai šviesiai – rašyk prašymą savo noru. Reikėjo kovoti, grasinti, ieškoti teisybės. Et, charakteris. Visa išraudus įpuoliau kabinetan :
- Išeinu savo noru,- išpyškinau vienu atokvėpiu.
Jis šlykščiai išsiviepė:
- Buvai gera darbuotoja, nupirksim dovanėlę, išlydėsim, kaip pridera..
- Eikit po velnių! – nežinau, kaip ir liežuvis apsivertė pasakyti.
Trenkiau durimis. Pasielgiau neapgalvotai, turėjau teisę septynerius metus auginti vaiką nedirbdama ir gauti pusės metų algos dydžio pašalpą. Apgavo. Vėliau buvo apmaudu – gera darbuotoja ir še tau, boba, ir devintinės...
Ėmiau ieškoti kito darbo ir dar...kur palikti Silvestrą tuo metu, kai dirbsiu? Iš pradžių anyta buvo pažadėjusi pagloboti, bet po to konflikto su viršininku ( ji manė, kad aš neteisi) – atsisakė. Kad nors vyras uždirbtų pakankamai . Minimali alga. Šuniui ant uodegos. Ir tada sutikau ją – savo pusseserę. Nebuvau jos mačiusi net dešimt metų ir jeigu ji nebūtų mane pašaukusi, praeičiau kaip pro svetimą.
- Aura!
- Glorija?! Labas. Seniai matyta. Neatpažinčiau.
- Taip pasenau ? - šypsojosi ryškiai išdažytomis lūpomis.
- Ne, bet...
Nuėjome į kavinukę. Išliejau savo bėdas – vis tiek vėl susitiksim gal po dešimt metų.
- Ateik dirbti į apsaugą. Aš pakalbėsiu. Gamykla ta pati. Užtat dirbsi kas ketvirtą parą.    Nors...Ar galėsi žmonių krepšius kraustyti? Ne kiekvienas geba.
Pasirodo, ji – gamyklos direktoriaus Alfonso Katkaus dešinioji ranka. Nieko sau. Per metus tokie pasikeitimai administracijoje.
- Paskambinsiu, - pasijutau nejaukiai, kai ji,  atstūmus mano duodamus padavėjai pinigus, sumokėjo.
Įtaisė. Sužinojau, kad pakliūti į gamyklos apsaugą sudėtinga. Pasižadėjau niekam neminėti jos vardo darbe ir neišduoti giminystės ryšio – čia apsauga, viskas turi būti nepriekaištingai sterilu. Cha.
Po to perkandau tą „ sterilumo“ mechanizmą.
Vakare, kai dukrytė jau miegojo, rinkausi rūbus. Ryt pirma diena naujam darbe. Turiu atrodyti solidžiai, kad aplinkiniams padaryčiau rimto, pareigingo žmogaus įspūdį. Vyras vis įkišdavo galvą pro duris, pažvelgdavo į mano pastangas, bet nieko nesakė. Pagaliau įėjo į kambarį ir burbtelėjo:
- Ar tu viena tarp vyrų  pamainoje?
Nuščiuvau, nes tokia mintis net nebuvo šovusi į galvą. Viena?
- Kad nežinau,- jo akyse pamačiau kažką  man nepatinkančio, todėl pridūriau, - o koks skirtumas?
- Yra, - atsakė lakoniškai, - baik čia staipytis.
- Kad nesistaipau. Ar gerai taip bus, - apsisukau.
- Gerai, -užvėrė duris.
Ar aš ten išties būsiu viena tarp vyrų? Turbūt ne. Matysim. Pasilenkiau prie Silvestros lovos ir pabučiavau kaktytę. Ar žadintuvą užsukti? O kam – ateis gi ryt anyta  -pakels.
Gamykloje prie įėjimo pamačiau pusseserę Gloriją, Ji  parodė man ranka į vyriškį, stovintį prie lango. Priėjau:
- Laba diena. Atėjau darbintis į apsaugą.
- Jūs? – jis kilstelėjo antakius.- Eime, įvesiu į teritoriją. 
Po atliktų procedūrų , gavusi laikiną leidimą, įžengiau į apsaugos darbuotojų kabinetą, kur vyko kasdienė rytinė „  penkminutė“. Staiga pasijutau, kaip parduodamas arklys, nes į mane įsmigo dešimt porų vyriškų žvilgsnių. Nuo kojų iki galvos. Nuo galvos iki kojų. Man rodės, puikiai atsilaikiau prieš žvilgsnių artileriją, net šyptelėjau.
- Aurelija Palaipienė. Malonu susipažinti.
Staiga kūnu  nuslinko dar nepatirtas jausmas. Atgrasus. Prie durų išdygo Jo siluetas:
- Naujokė? Ar dirbus apsaugoje?
Rusvos, nedidelės akis  greitai perskrodė rentgenu. Dabar žinau – šiurpo akys nedidelės ir rausvos,.  veriančios ir sukaustančios.
Saulius Jonavičius. Visų apsaugininkų nekenčiamas, sargybos viršininko padlaižys. Mano košmarų ir baimės objektas. Jis. Įtikinęs mane žmogaus bejėgyste ir fatališko likimo neišvengiamumu. Jis - nubraukęs mano praeitį ir pavertęs besislapstančiu, išgąsdintu žvėriuku. Jis. Naujo mano gyvenimo pradžia, lūžis, grėsmė, tiesiog  šiurpas.
Gamyklos apsaugos sistema nebuvo itin paprasta,  kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mažagabaritinių televizorių gamykla „ Komfortas“ – didžiulė, todėl saugomų pastatų buvo keletas. Juos sudarė  korpusai, kuriuose buvo įsikūrę gamybiniai cechai, įvairiausi skyriai bei biurai. Pagrindiniame gamybiniame pastate žiojėjo du centriniai praėjimai. Jie – svarbiausi mūsų darbo objektai. Trečias – taip pat svarbus, o be to prestižinis – įsikūręs nemažo administracinio korpuso pirmame aukšte. Dar mums priklausė saugoti tris mašinų įvažiavimus. Taigi turėjome šešis apsaugos postus, darbas juose šiek tiek skyrėsi savo specifika. Daug druskos reikėjo suvalgyti, kad suvoktum – kas, kur, kaip.
Keista gamyklos apsaugos hierarchija atrodė taip:  gamyklos apsaugos viršininkas  Adomas Žirnelis, kuriam tiesiogiai pavaldus buvo gamyklos sargybos viršininkas Nikolajus Kačiurinas     
( pavaldinių  vadinamas Batia ), o jam savo ruožtu pavaldūs keturių sargybos pamainų viršininkėliai – Leonas, Petras, Ruslanas ir tiesiog Rolis.
Dvi sąvokos – apsauga ir sargyba buvo atitinkamai vartojamos ir nemaišomos. Kiekvienoje pamainoje dirbo po tris moteris-kratėjas ir dvylika vyrų. Taigi po tris keturis žmones praėjimuose ir po vieną įvažiavimuose. Mūsų darbą ir sunkino, ir lengvino dar viena, papildoma apsaugos grandinė - koncerno SRS ( Stipriųjų Rankų Sąjunga ) vyrukai - koncerno apsauga. SRS buvo nusipirkęs didžiąją dalį gamyklos akcijų ir praktiškai valdė „ Komfortą“. Koncernas turėjo bent penkių  didžiausių  gamyklų svarų akcijų paketų skaičių ir šeimininkavo miesto ekonomikoje.
Mes velniškai pavydėjom koncerniečiams, kad jie mums vadovauja, kad uždirba ( taip mes galvojom ) už dar lengvesnį darbą dvigubai daugiau, be to atlygį gauna užsienio valiuta, jog nešioja vienodas gražias uniformas, o mūsų senos, susidėvėjusios. Taip. Koncerno apsaugai galima pavydėti ir dėl daugiau išorinių dalykų – kiekvienas nešiojosi ginklą, vyrai patrauklūs, parinkti pagal ūgį, kitus atitinkamus apsaugininkui fizinius duomenis, amžių.
Toks lakoniškas pasakojimas, aišku, neatspindi tikrų tokio darbo subtilybių, tačiau taip buvo sukonstruotas apsaugos sistemos karkasas.
Kai pirmąsyk mane nuvedė į kratėjų kambarį ir parodė spintelę, kurioje galėsiu laikyti savo daiktus, vos tramdžiau ašaras. Supratau, kiek  reikės prakaituoti, kad ji atrodytų bent padoriai. Šveičiau ją pusę dienos, išmečiau du maišus sudžiūvusio maisto atliekų bei kitokio šlamšto, išdažiau iš namų pargabentais dažais, nešvarias kambariuko lango užuolaidas nukabinau, ant stalo pastačiau vazelę su lauko gėlėmis-pradžiai. Susilaukiau pašaipių žvilgsnių, kurie tarsi erzino „boba yra boba“. Net mano partnerė Kotryna susijuokė:
- Čia tau ne padorių panelių pensionas.
Bet aš buvau įsitikinus – Aurelija Palaipienė negali dirbti tokioje prišnerkštoje aplinkoje.
Tik mano pamainos viršininkas Petras nesišaipė:
- Už dažus negausi, - pasakė dalykiškai ir pridūrė, - o užuolaidas teks pakabinti - jos dar nenurašytos.
- O jei aš jas pakeisiu?
-  Už savus - gali.
Žodžių „ dėkui“, „gražu“, „ šaunuolė“, prie kurių buvau pripratusi po tokio triūso, nesusilaukiau.
Netikėtai prie durų išaugo šešėlis, nužvelgė kambarį skubriom, rausvom akim:
-Sentimentai.  Dėliosi vogtus daiktus ant staliuko su gėlių vazele? Hm...pažiūrėsim, kokia iš tavęs darbuotoja... - ir irzliai prašvokštė, - višta...
Pajutau, kaip nedidelis šiurpuliukas nubėgo kūnu žemyn.
Jau pirmąją parą buvau paskirta dirbti  antrame praėjime, kuriame buvo kone didžiausias judėjimas. Žiūrėjau, kaip reikia tikrinti krepšius, rankines, įtartiną moterį ar vyrą nusivesti  į kratėjų  patalpą, patyriau, kaip įtartinai sargybos darbą stebi keli SRS apsaugininkai. Jų pareiga įmatyti, kad mes tyčia, susitarę,  nepraleistumėme gamyklos produkciją nešančių darbuotojų bei padėti sugauti bėgantį nuo mūsų žmogų, o jei priešinsis, pagelbėti sulaikant.
Dvilypė padėtis – tu gaudai, tave gaudo.
Suvokiau, kad šis darbas neteiks man teigiamų emocijų, bet Silvestra turi turėti viską , ką aš galiu jai duoti, o jokio kito pasirinkimo neturėjau – darbo valandos mažylės auginimui palankios, todėl darysiu, kas priklauso, kad užsirekomenduočiau viršininkų akyse teigiamai ir likčiau šiame darbe. Tendencija keisti apsaugos darbuotojus vyravo.
Nepamirštama pirmoji naktis naujame darbe. Paskutinės pamainos darbininkai jau prieš dvi valandas  išgūrėjo iš gamyklos. Laikrodis rodė pirmą valandą nakties. Tąsyk iš moterų budėjau viena, nes Kotryna susirgo, o kažkokia kita atostogavo.
- Papjaustyk,  - numetė man po nosim dešros gabalą  tos dienos mano  partneris Sigitas ir išsitraukė sudedamąjį peiliuką. – Še.
- Dabar valgysim? - nustebau.
- Laistysim tavo prirašymą, - išsiviepė, traukdamas iš nedidelio krepšelio butelį
- O juk pagal taisykles mes turime duoti vienas kitam pailsėti , pamiegoti dvi valandas ir..
- Kud - kuda, kud - kuda , - pertraukė, nemaloniai primindamas, kaip Saulius Jonavičius mane šiandien pavadino, - va ir Auris su Katinu pasirodė, - mostelėjo koridoriaus link.
Prie praėjimo kabinos priartėjo du vyriški siluetai.
- O kur Rankų vyrukai?- sumikčiojau, ieškodama pagalbos.
Apsidairiau, bet šalia ir už kabinų nieko nebuvo.
Visų praėjimų šonuose stovėjo po apstiklintą, permatomą kabiną, kad viskas sargybos darbuotojui matytųsi. Jų stikluose išpjaustyti langeliai tam, kad galima būtų  iškišti rankas  stabdant geležinį sukiklį. Paprastai, kai eidavo pro praėjimą gamyklos dirbančiųjų pamaina, mes išlįsdavo iš kabinų, palikdamos vieną darbuotoją prie staliuko, ant kurio dabar stovėjo butelis ir užkanda. Kabinoje likti reikėdavo todėl, kad kartais produkciją rankiniu būdu tekdavo vežti į filialą ar kokią įmonę. Apsaugos viršininkas Žirnelis ar jo dešinė ranka Batia pasirašydavo žmogui ant  leidimo, kuriame būdavo išvardinti  produkcijos pavadinimai, nurodytas  kiekis, uždėdavo gamyklos antspaudą. Visa tai ir turėdavo, prieš išleidžiant,  patikrinti apsaugos darbininkas ir pats pasirašyti . Žioplių nepasigailėdavo  ir šalindavo iš apsaugos.
Aurimas su Katinu( tikro vardo dar nežinojau) taip pat atsinešė gėrimo ir šiek tiek užkandos. Taupiai vyriškai – gabaliuką lašinių, svogūną, du obuolius. „ Ką daryti? O jei Petras ateis patikrinti, ar net tas šlykštus Jonevičius? Kaip man elgtis?“
- Gerk pirma, - kol mąsčiau, atkišo stiklinę Aurimas, - už tavo sėkmę darbe, - mirktelėjo įžūliai nužvelgdamas.
Tada pamačiau jo rankas - grubias, dideles, kiek plaukuotas. Visai kaip maniškio. Užplūdo šiluma.
- Aš tiek negaliu,- tesugebėjau ištarti.
- Kud - kuda, kud – kuda, -  vėl sukudakavo Sigis.
- Nebūk chamas,- šįsyk užgynė mane Aurimas.
- Išgerk, išgerk, Aurelija, juk turime susipažinti, - įsisiurbė tikrai katiniškos Katino akys, - na sveikink į mane.
- Ne taip laikrodžio ratas sukasi, - užprotestavo Sigitas, - į Aurį sveikink.
- Būkit sveiki, - nurijau gurkšnį smirdančio gėrimo ir vos neužspringau, -  kas čia?..
- Samanė, - sukrizeno Sigis , - miško pasaka, mano gamybos. Pirmą gėri iki dugno. Nebūk tokia fyfa.
Prie kabinos durų sumiauksėjo. Kai pasukau galvą, pamačiau pašiurpusią katę ir išgirdau tylų švokštimą, sumišusį su katinišku miauksėjimu:
- Viš –ta..
Netikėtai pajutau skausmą blauzdoje. Katė įsikibo man į koją.
Iškalbingas šūktelėjimas ir šuoliais tolstantis pašiurpęs katinas.
„ Višta“- teskambėjo ausyse.
Aurimas nusivijo užpuoliką, prasilenkdamas su dviem  SRS  vyrukais:
- Kas nutiko? Pažeidėjas? Kas šaukė?
Sigitas mikliai paslėpė butelius. Trumpai paaiškinau, kodėl šūktelėjau. Vienas jų ,  Mikas , atkišo tvarsčio  ritinėlį, kad apsiriščiau koją.
Žaizda atrodė tik paviršinė: keli kraujo lašeliai ir paraudusi dėmė. Sugrįžo nepavijęs gyvūno Aurimas ir iškart pasilenkė sutvarstyti nukentėjusią blauzdą.
- Eikit, vyrai, į savo postus,- neleido jam Mikas.
Pati susitvarkysiu,- pyktelėjau, kad Auris manęs net nepaklausė, ar galima, ir nušlubavau į savo kambariuką.
- Gali ilsėtis porą valandų, - atsivijo kažkieno balsas.
Nemiegojau. Pilna įspūdžių  ir patyrimų diena išvargino taip, kad  negalėjau  nusiteikti miegui. Pusę keturių  mane pasikvietė bambėdamas Sigis:
- Jau kelkis. Na ir naktelė. Gal du kartus buvo atbėgęs Saulius, perėjo per postus Petrelis, o ir eseresai užklydę buvo. Net patraukti miško pasakos neištaikiau. Et.
- Tu mane keiti? Ar man eit kabinon? - nustebau, kad Sigis taip gražiai pasakė – Petrelis. Pasirodo, visa mūsų pamaina savo gerąjį viršininką taip vadino.
- Na miegot nenoriu, bet iki pamainos kaitos dar tris valandos . Pakimarinti  būtų  ne pro šalį. O kačių viena nebijosi? Bent numeris – dar nemačiau, kad jos kam kąstų. Kažkur girdėjau, jei žmogus gyvo padaro nemyli, tai jis tokį puola ir sukramto negyvai.
- Kiaulė, - išsprūdo, nes pajutau jo balse negeras gaideles,- nesityčiok.
- Kud – kuda, kud – kuda....
Praėjime buvo šalta Užsimečiau sargybinį švarką ir užsikaičiau arbatos. Iki pusę šešių skaičiau spaudą, kartais krūpteldama nuo kačių miausėjimo ir nesuprantamos baimės pamatyti Jonavičių. Po to ėmė eiti žmonės į darbą – rytinė pamaina. Tikrinau leidimus, kol nepakeitė kita sargybos pamaina.
Gerai, kad vyro, kai grįžau, nebuvo. Išėjęs darban.  Nenorėjau, kad pamatytų mano nepatenkintą veidą. Apie tokią, kaip aš, sakoma : „ Jos  veide viskas parašyta“.
Silvestriukė ir anyta dar miegojo. Tyliai nusiprausiau, užsivilkau naktinius ir iškart atsijungiau.
-Aurelija, kelkis.
Anyta jau buvo susiruošusi namo. Prie durų nustebusi paklausė:
- Kas kojai?
Tik dabar pamačiau, kaip išplatėjo raudona dėmė aplink įkandimą.
- Katė įkando, - paaiškinau.
- Na čia dabar, - pasipiktino moteriškė,- ar gamykla negali sutvarkyti laukinių kačių?. .Netvarka...Ateisiu penktadienį iš ryto, o tu nueik pas gydytoją.
Nueik pas gydytoją! Kaip? Su Silvestra? Mergaitė buvo nerami. Gal dėl to, kad pirmąsyk taip ilgai nebuvo mamos, o gal dantukai lenda…
Kai išėjau į kiemą pavežioti dukrytę, pamačiau naująjį kaimyną ir prisiminiau, kad jis veterinorius. „ Tai turėtų nusimanyti apie įkandimus” – nusprendžiau ir išdrįsau paprašyti:
- Laba diena. Atleiskite, turiu prašymą...
Ponas Arnoldas Marcinkus, mano naujasis kaimynas, išties labai kruopščiai apžiūrėjo traumuotą blauzdą.
- Hm.. Vyras gal ir patikės, kad tai katės darbas,- numykė.
- Tai kad katės.
- Ponia, aš jau nebe pirmi metai dirbu su gyvūnais. Dantukai žmogaus....arba panašios į žmogaus patiną būtybės, gal ją ir galima pavadinti katinuku, - nevyriškai  koketiškai šypsojosi, - žaizdos negilios , bet tas paraudimas...Ar neskauda? Vis tik išgerkit antibiotikų, kad nebūtų infekcijos...Jeigu ryt raudonumas nesumažės, plėsis – pasirodykit chirurgui.
Ponas Arnoldas kalbėjo dar ilgai, o mano galvoje be paliovos ūžė- tai ne katės.
Viešpatie, aš kažką jaučiau, kažką žinojau, galų gale juk girdėjau išmiauksiant: „  Viš – ta“.
- Dėkui, - paėmiau snaudžiančią ant sofos Silvestrą, - Kiek skolinga?
-Aš iš aistringų moterų pinigų neimu. O iš kaimynių juolab.
- Aš atnešiu jums brendžio.
„ Dantukai žmogaus“-lipant laiptais skambėjo veterinoriaus žodžiai, o per kūną vėl nubėgo šiurpuliukai....
Kitą dieną raudonumas sumažėjo, o už trijų savaičių žymių ant blauzdos beveik nesimatė , kaip ir mano baimės, pamačius katino pavidalo padarą, nors ji tūnojo manyje. Kiekviena juoda katė kėlė man baimingą įtarimą.
  Kai už trijų dienų  nuėjau į darbą (dirbau kas ketvirtą parą) , žinia, kad man įkando katė, buvo pasiekusi  visų pamainos sargų ausis. Daugelis pabrėžiamai šaipėsi. Ir net ponas Saulius Jonavičius teikėsi pakomentuoti, skvarbiai žiūrėdamas į akis:
- Gal katinas buvo labai alkanas ir sumaišė su višta...
Jis staiga pravėrė burną ir liežuviu perbraukė per...kruvinus dantis. Apsidairiau, ar dar kas nors matė? Nešvarūs dantys, aptėkšti raudonai... Kruvini, ar tik pasirodė?
Vėl mane paskyrė į antrą praėjimą . Kotryna dirbo pirmame, o trečioji moteris dar atostogavo.
Šįsyk Aurimas ir dar vienas vyras dirbo su manim antrajame. Iš koncerniškių mus vėl globojo Mikas ir Drulia (tokios buvo vaikinų pravardės).
Tądien sugavau nešiką, įsikišusį blokus į kojines. Petras labai mane gyrė :
- Tik antrą dieną dirba, o toks laimikis ir dar tokioje vietoje radai. Šaunuolė .
O man nebuvo gera. Ir tas sulaikymas neteikė jokio džiaugsmo, io ir vėliau Jonavičius už parankės tempė į kratėjų  kambarį seną moteriškę, o toji maldavo, kad paleistų.  Paskui išsikvietė mane ir liepė apieškoti moterį. Kiek sutrikusi paprašiau, kad parodytų kišenes.
- Į krūtinę pažiūrėk, - vebleno ponas Saulius ,- moterys mėgsta ten kištis.
Sugavau pilną nuoskaudos senutės žvilgsnį.
- Bet jus prašau išeit iš patalpos,-pasakiau gan piktai.
- Na na, - trenkė durimis.
- Vaikeli, paleisk mane, - paprašė darbininkė , - esi nauja, o aš jau trisdešimt metų gamykloje dirbu. Kokia gėda.O be to- jis manęs nekenčia. Dėl dukros.
- Tai ką nešatės? Ponas Saulius, girdėjau, gerą uoslę turi.
- Šnipus visuose cechuose turi tas vampyras. Visi jo bijo. Antžmogis kažkoks, net šunys kaukia jį pamatę. Ar žinote, kaip darbininkai jį vadina – Šiurpas. Esu valytoja. Na va ką turiu, - išsitraukė  iš užanties keliolika gabaliukų ūkiško muilo bei maišelį su skalbimo pasta, - Neprotokoluok .
Akimirką dvejojau, ką daryti. Tos akimirkos užteko , kad vėl atsidarytų duris ir pasirodytų nekenčiama galva :
- O ką aš sakiau...Tai vagi? O dar pagyvenusi moteris...Rašom aktą.
- O gal aš nešuos tuos daiktus namo, - atkuto moteriškutė, - nes gamykloje vagiama iš spintelių, o paskui atsinešu, ką?O gal Jolita man taip patarė?
Tačiau Jonavičius buvo nesukalbamas, atrodė labai rimtas, reiklus ir piktas.
Kai drebančiomis rankomis valytoja pasirašė dokumentus ir pravirko, gamyklos siaubas staiga pralinksmėjo, sveikai nuraudo ir niūniuodamas pasuko viršininko kabineto link. Prie kampo atsisuko :
- Kad ne aš, ar tik nebūtum paleidus tos bobos,- ir apsilaižė, - skani višta...
Šlykštynė! Bjaurastis! Niekšas! Ir dar daug piktų žodžių sukosi galvoje. Bet kodėl, kodėl net baisu jam į akis pažiūrėti? Skani višta... O tie kruvini dantys ir žmogaus įkandimo žymė blauzdoje?
Jau žinojau, kad  nuo šiol jį vadinsiu, kaip ir gamyklos darbininkai, Šiurpu.
Naktis buvo rami. Praėjimo kabinoje sėdėjome dviese. Aurimas noriai pasakojo savo biografijos atkarpas. Mikas vis praverdavo dureles ir ką nors juokingo lepteldavo. Tie juokeliai kartais mus suerzindavo, bet mes nieko jam nesakėme. Kaip kitos  lyties atstovė gėrėjausi Miko  įspūdingu vyriškumu: plačiais pečiais, didelėmis rankomis, atletiškai sudėtu kūnu, masyviu smakru ir išraiškingu veidu. Tik plaukai nesiderino prie visumos – papurę, garbanoti ir kiek ilgoki, nes siekė pečius. Bet net ir jie nesušvelnino labai kampuotų veido bruožų.
-Mikai, tu – gėjų svajonė, - kartą burbtelėjo jam Sigis, o kitą budėjimą pasirodė su dideliais tamsiais akiniais,  kuriuos nusiėmė tik po kelių savaičių. Vis tiek prie akies matėsi labiau paraudęs odos ruoželis.
- Teisėjas už jo asmens įžeidimą liudininkui skyrė dviejų šimtų litų baudą, o po to paklausė, ar jis nenorėtų dar ką pridurti. „ Norėčiau, - išpyškino pastarasis, - tačiau jūsų įkainiai labai dideli“, - nusikvatojo koncernietis.
-Mikuti, - atsistojau, - palieku tave Aurimo ausims - einu pailsėti.
Bet prie kratėjų kambariuko tupėjo dvi katės. Mano veido išraiška iškart tapo „ išskaitoma“ ir Mikas, kažką pagriebęs nuo žemės, sviedė patalpos durų link. Katės išsilakstė.
-Dėkui, - pasakiau perbalusi, bet nusprendžiau neiti miegoti.
-Tiksliai, nei mes miegokim, nei ką, - nudžiugo Aurimas, - aš tau dar papasakosiu vieną nuotykį kariuomenėje.
Tarpdury sujuodavo siluetas:
-Neužrakinta ketvirto cecho eksperimentinė  laboratorija,  ir pagaliau kuris vienas pereikit antro aukšto koridoriumi – gi nieko neveikiat, - o  plonesniu, suirzusio žmogaus balsu pridūrė. - Jums tik kates vaikyti.
Drulia su Aurimu palypėjo į antrą aukštą. Likome su Šiurpu ir Miku praėjime.
-Didis vyras esi, - dar vis švokštė ponas Saulius, - akmenys mėtyti gebi, o tvarkos nežiūri.
- Tu man nesi viršininkas ir nereguliuok.
- O ko sargyba neina pailsėti, ką? Bemiegantys leidimus tikrins? Ar tik nebaliavojat?, - giliai įkvėpė orą ir įsmeigė akis kabinos vidun, - Juk mėgsti šviežieną? - drastiškai dėbtelėjo į mane ir demonstratyviai apsilaižė.
-Eik tu žinai kur, - galutinai supyko Mikas.
Šiurpas staiga apsisuko ir  nulingavo Petro kabineto link - kaip visada. Ačiū dievui, daugiau tąnakt nepasirodė, bet dalinai jis buvo teisus – nepailsėjau ir namo išėjau vos vilkdama kojas. Naktinis  mano radijas – Auris – pasišovė palydėti iki sustojimo.
Prie gamyklos troleibusai darė ratą. Tai buvo jų reiso pabaiga. Paskutinis sustojimas ir atokvėpio vieta. Depas. Nedidelis pastatas, perskirtas į dvi dalis. Vienoje įrengtas baras vairuotojų  patogumui, kitoje – dispečerinė.
- Išgerkim po puodelį kavos. Labai miegas ima, - pasiūlė porininkas ir, net nelaukdamas mano pritarimo, pasuko į barą.
Jau aštuntą ryte barelyje pusryčiavo lankytojai. Nustebau pamačiusi mūsų pamainos viršininką Petrelį su vakar sulaikyta valytoja.
- Auri, einam prie jų, - paprašiau. Norėjau kažkaip atsiprašyti moters ar pasiteisinti.
- Nustebai, Aurelija, -pirmas prabilo Petras, - su Stefanija ilgą laiką gyvenome viename name. Mano buvusioji kaimynė.
-Tai  tavo vardas – Aurelija, vaikeli, - moteriškutė visai neatrodė supykus, - tokia jauna, graži, o tokį šunišką darbą dirbi...
- Paėmiau juodos kavos ir po penkiasdešimt brendžio. Ar gerai? Ir moteriškom –šokolado.
Aurimas pasirodė esąs gan galantiškas vyrukas. O aš  tikra atgrubnagė. Imdama puodelį neišlaikiau lygiai ir apsipyliau koją. Negausiai, bet  netoli sutvarstytos vietos.
- Ar ten didelė žaizda? - pasižiūrėjęs į koją staiga pasiteiravo pamainos  viršininkas. - O pas gydytoją buvai? Infekcijos nepagavai? O tai čia pas mus...
Petras netikėtai nutilo lyg bijodamas toliau kalbėti. Stefanijos akyse sušmėžavo nerimo blyksniai.
- O ką? Katė?! – visai persimainė valytojos veidas. -Tau įkando juoda nušiurusi katė?
- Taip, o iš kur jus žinote?..
- Petrai, eisiu jau, - suskubo pagautoji, - taigi gal nemes iš darbo, parašiau cecho viršininkui išsamų paaiškinimą.
Išeidama dar pasisuko į mane.
-  O tu, vaikeli, lėk iš to darbo kuo greičiau. Ieškok sau kito.
Bet po minutės sugrįžo prie mūsų staliuko:
- Petrai, Petreli, netylėk. Papasakok Aurelijai – težino, juk tokia jauna, graži... vaikelis.
- Aš papasakosiu. Tik kitą budėjimą. Pašnekėsim.
- Prie mano akių, - nepavyko pajuokauti Aurimui. Užtat , kiek patylėjęs , puolė pasakoti dar vieno paauglystės nuotykio peripetijas.
Iš baro išėjo trise - aš su Petru įlipome į troleibusą, o Aurimas nupėdino vienas. Gyveno netoli nuo gamyklos.
Neskambinau. Tyliai atsirakinau duris, bet mažylė jau nemiegojo. Silvestrai iš tiesų lindo dantys. Anytą radau pavargusią, bet ne piktą.
- Eik pasnausti, o aš nusivešiu mergaitę pas save keliom valandom.
Kad ji žinotų, kaip šią akimirką dievinau ją. Iš dėkingumo galėjau rankas kojas bučiuoti.
Tik į antrą dieną susigulėjo antros darbo paros įspūdžiai, bet vidinė įtampa slėgė. Bolavo prieš akis išsigandusios moters veidas, girdėjosi suirzusio dėl kačių pavaikymo Šiurpo balsas, smegenys vis pakartodavo žodį- šviežiena.
Ėmiau naktimis neramiai miegoti, šnekėti sapnuodama.
-Auryte, kas tau? -susirūpino vyras. - Žinau, Silvai dantukai lenda. Pervargsti. Bet juk išlįs jie – per daug ten su ja taškaisi gal... Na išeik pasivaikščioti, palėk pas kokią draugę, kai grįšiu iš darbo. Velnias negriebs – pats su dukra  pabūsiu kurią dieną.
Jo rūpestis šildė mane, o aš jaučiausi lyg apgavikė- juk vis ruošiausi jam papasakoti, kas mane slegia. Bijojau – ar įtikinsiu?
Kaip tik dabar reikėjo jo paramos, jausenos, kad turiu gynėją, saugą, užtvarą.
- Myliu tave, - ištariau spontaniškai, pagaliau užmigus dukrytei, kai vakare žiūrėjome koncertą ir gaivališkai puoliau bučiuoti jo veidą.
- Aura, - apstulbo, bet neatstūmė, o stipriai apglėbė tvirtomis rankomis, - Auryte...
Sunkiai beatkuriu  savo veiksmus –nėriau stačia galva į aistros sūkurį. Neprisimenu jau, kada taip gera buvo - spraudžiausi  į jo vyriškumą visa savo esybe ir norėjau, kad tai niekad nesibaigtų. Jaučiau, kad gluminu saviškį savo veržlumu ir kad toks mano spontaniškumas jam patinka.
-Tu –mano vulkanas, lava, - šnibždėjo į ausį atokvėpio minutėmis.
Paskutiniu metu mylėdavomės tik miegamojo lovoje, kruopščiai užtraukę užuolaidas, pasiruošę tam, po dušo procedūros. O dabar šnopavom svetainėje  sofoje, o netvarkingai išmėtytų drabužių vaizdas kėlė dar didesnį susijaudinimą. Nevalingas  vyro atsipalaidavimo šūksnis trumpam grąžino realybėn, kilstelėjau galvą ir... pro neužtrauktą užuolaidom langą pamačiau prie jo stiklo tampriai prisispaudusio juodo katino snukį  su prašieptais dantimis bei degančiomis akimis.
-  Katinas! – surėkiau kaip  beprotė, stumdama nuo savęs slidų suprakaitavusį  mylimojo kūną, -Ten jis! Jis!
- Kas? Kas pasidarė? Katinas.... Koks katinas? Kas tau, Auriuk?...
- Jis, - veblenau, - žiūri pro langą. Jis. Šiurpas žiūri..... Katinas....
Pravirko Silvestra. Mačiau, kaip vyras greitai apsisupo mano chalatą ir puolė prie lango.
- Štišš. Štišš, bjaurybe. Ką? Tu manęs nebijai? Ak, tu mane dar gąsdinsi?! Še!  Še!  –pagriebė šluotą, atidarydamas langą.
Pasigirdo garsus miaukimas bei dejavimas. Ilgai dar bildėjo palangių skarda. - ketvirtas aukštas.
Gerai, kad mažylė greit apsiramino ir užmigo ant mano rankų -nnunešusi paguldžiau lovytėn.
- Vaje, kokia tu kvailutė, - juokėsi maniškis vis dar kupinas švelnumo, - žiūrinčio katino susigėdo. Na jau. Tokia drąsuolė buvai ir še tau... O aš,. kaip ir priklauso, išgelbėjau savo princesę. Auryte, kaip manai, gal pratęsimo nusipelniau? Aaa? Kur tu dabar? Duše? Tuoj atskubu...
Jokio pratęsimo –išgąstis lyg replėmis gniaužė mane. Susirinkau nuo kilimo rūbus.
- Noriu miego jau, -nusišypsojau vyrui.
- Gerai. Kaip nori. Šį vakarą buvai tiesiog nuostabi. Ar sugalvojai mane visai iš proto išvesti? -juokais pagrūmojo pirštu.-Miegok ramiai, saldainiuk.
Ko ko, o jau gražių žodžių mano mažakalbiui vyrui  šįvakar netrūko – liejosi kaip niekad, mane ramindami ir pamalonindami.
- Labos, - pakštelėjau į žandą ir apsimečiau beužmieganti. Iš tiesų galvojau, kas būtų, jeigu išeičiau iš darbo. Gvildenau šią problemą, išskaičiuodama pliusus ir minusus, ir tik paryčiui pavyko užmigti.

benamio daina



netūnoki prie lango parimus
iš benamio negausi paguodos
mano nuskriaustas žodis kaip ginklas
po tyrėjo beprasmės prognozės
gal tik langas mažesnis kiek rodės

kai laukimui neliks jokių kliūčių
nes smalsumas kvatosis papirkęs
nebegaudamas Tavo žinučių
atsidursiu prie lango kaip girtas
prieš tave vėl sumanęs numirti

tu madan iš Tiuso eksponatų
po truputį išmokusi akti
aš tik laukiantis gurkšnio arbatos
prastovėjęs poliarinę naktį
šiandien snaigės –kalėdinės natos
nepataikančios kristi į taktą

Rašykas



Apspjausiu lyriką – tą liūdną, skystą senę –
Aš juk kitaip kvėpuoju ir ne taip judu,
Esu kitoks – ekstraoriginalas –
Du viename, trys trečiame, penki už du.

Rašysiu „įdomiai“ – nebesuprasit,
Ženklų prikišiu, įvairių garsų
Bei žodžių drastiškai netinkančių prilesęs,
Giedosiu ne lakštingala, gaidžiu.

Tik vis kaip su karaliaus nuogo rūbais –
Eiliuota proza, proziškom eilėm.
Išties rašykas – kurčias ir apšlubęs...

BE TO JUK NE POETAS JIS VIS VIEN.

Sėdi papūga virtuvėj. Žiūri kaip šeimininkė verda vištą. Po kurio laiko pareiškia:
- Gal užteks iš lavono tyčiotis ???

Kalėdų ryto snaigės



Mam, paprašyki daug galinčio Dievo,
kad dangaus pakraščiuos  stiklo snaigėm spalvotom iškristų
ir vaikai sau  kalėdinį sapną margu guašu išgodotų  –
juk  jos baltos, ak baltos nuo kankinio bąlančio Kristaus,
atleidimo neprašančio, burto spalva pažymėto,
nulašėjus laukimais ant vaikiško kūno nuslysta
sniego norai, neatrasto grožio stebuklais byloją.
Mam, nekalbinto ryto paniekinti niekas nedrįsta,
nes taip sninga,      taip balta,      taip dieviška tai, kas kartojas...


2007-12-10 21:52:27

Na bliam bliam bliam -nesipūskit taip balionėliai - pūkšt bus.

Įdomu,ko jie čia visi pučiasi taip???

Adventinė juta

Pripėdavus eilutėm skersai išilgai savo guolį,
Medituoju bemiegiam ryte lango grožio  prasmėm.
Net  apnykusias sienas papuošti metaforos gali
Atleidimo ir gėrio pražydusios naktį gėlėm.

Aš laikau Tavo laiškus mažoj nuraudotoj dėžutėj –
Baltesnius vienoj pusėj, rašytus skaisčiam vakare,
O geltonus tokius nelaimingus, nenorinčius būti,
Vis matau kaip sakralinį reginį savo sapne.

Jau nuplautos aliejais kvapniais mano kambario grindys,
Ir rožančių šventų po pagalve karoliai šnekės,
Tik baisu, kad silpnybės neleis pasipriešinti ir apsiginti –
Tau atversiu duris, kai Advento palaima lytės.

Adventinė juta

Pripėdavus eilutėm skersai išilgai savo guolį,
Medituoju bemiegė ryte lango grožio  prasmėm.
Net  apnykusias sienas papuošti metaforos gali
Atleidimo ir gėrio pražydusios naktį gėlėm.

Aš laikau Tavo laiškus mažoj nuraudotoj dėžutėj –
Baltesnius vienoj pusėj, rašytus skaisčiam vakare,
O geltonus tokius nelaimingus, nenorinčius būti,
Vis matau kaip sakralinį reginį savo sapne.

Jau nuplautos aliejais kvapniais mano kambario grindys,
Ir rožančių šventų po pagalve karoliai šnekės,
Tik baisu, kad silpnybės neleis pasipriešinti ir apsiginti –
Tau atversiu duris, kai Advento palaima lytės.