mes miegame atmerktom akim žiūrime nematydami mylimės nemylėdami kalbame apie nieką tylime apie viską esame niekam viskam amžinybei

MIRĘ SVEČIAI

I
Žaliame vandeny
(jis artėja juodo sutemusio miško)
atsispindi pavargę mūsų kūnai.

Žaliame vandeny
(Jo paviršiuje įsmigo sidabrinis mėnulio lankas)
žaidžia mūsų berniuko siela.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra šalti
ir žaliame vandeny
berniuko siela taip pat yra mirus.

II
Virš žalio vandens
(jis siekia juodo sutemusio miško)
uždega liepsną visų medžių ir visų miškų mirtis.

Virš žalio vandens
(jį rankoje laiko mūsų mažas berniukas)
iš lėto kyla raudonas gaisro liemuo.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra užgesęs gaisras,
ir žaliame vandeny
mes esame mirę svečiai.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.

Kaip mes vis dėlto nesusikalbam ir nepažįstame vienas kito. Balta Baltaitė kažką sako, ir švarutėlė mintis tampa juoda. Aš visada žvelgiu iš savo kranto į tavąjį tam, kad pamatyčiau save. Tikriausiai „malonu“ būti taip apgautam. Atleisk man, aš bandysiu pamatyti tave.

Sveikas!
Vėl radau tave savo stalčiuj
tarp dienoraščių ir nosinių (švarių). Tavo smulkiausios dalelės gyvena mano kambaryje. Tas, kas liečiasi, palieka ant daiktų savo žymes. Aš esu tavęs nužymėta;) Man patinka galvoti, kad tu esu mano vienišam kambary. Ir ne tik ten. Visur...

Aš turiu saują laiko, bet panašiai kaip smėlis jis byra pro pirštus. Aš žvelgiu į savo rankas ir liūdžiu: viešpatie, kaip greitai...

Naktelė leidžias pamažu
ant tavo miegančių akių
nutūpia angeliukas mažas
ir siunčia mano žodelius:
labanaktis, miegok ramus

oi tos mergos, pilnas svietas
tai jų grožis neregėtas
klykia barasi ir myli
tai jos paverkia tai tyli
:)
ekspromtas

Įlipu į troleibusą. Važiuoju namo. Stoviu prie lango. Apsiniaukę. Esu gana apatiška. Vaizdeliai, daug kartų matyti, slenka pro akis (mėlynas). Ir štai - staigmena! Gatve žingsniuoja mano Meilė. Deja, jis manęs nemato. Troleibusas lekia toliau. Bet porą sekundžių mes buvome drauge:) Dabar žinau, kad tyčia atsistojau prie lango...Ach, tie atsitiktinumai.

Šiandien kaukių balius. Galiu tau šypsotis nemokamai, tik rytoj dėl manęs nuliek kelias ašaras. Nepyk, juk visi mes šio to norime mainais.
Kažkas kalba apie bedugnę. Paduokit tiltą, lieptą, kokią virvę. Bet tai ne upė. Tai mūsų klaidų lavina.

Kažkas kažkam gadina nervus. Kažkas vertina kitų kūrybą, bet patys nekuria arba kuria tik sau. Nesipykim, nes menas turi žmones vienyti, ar ne?