Prasti radnaja za liubov i za razluku
mariak ja nigariuj skazala mama
i ja niznaju što takoje skuka
i prožil ja savsem ni mala

prasti radnaja za marskuju družbu
bez moria ja kak ptica bez nibes
i ja nistrašnij i nibolin
ja vsiotaki ni bes

Ar kada paklausėte paties rašytojo, apie ką jo kūrinys? Klausėte, bet ar girdėjote? Kiekvienas žodis yra daugiaprasmis. Kiekvienas interpretatorius įdeda savo patirtį. Iš vieno eilėraščio išeina keli tūkstančiai, nes skaitytojas perkuria kūrinį, jį skaitydamas. Taigi, nebijokite, niekada jūs nebūsite suprastas. O jei ir būsite, tai vis tiek truputį kitaip.

Čia mes statome save.
Ir kiekvienas žingsnis liudija - gyvenu.

Gal girdėjote apie "Fluxus" pradininką Jurgį Mačiūną? Jis gamino dėžutes, į kurias dėjo kas papuola ir jas pardavinėjo. Nusipirkusysis  nežinodavo, ką ras savo dėžutėje. O galėjo rasti visko... Deja, Jurgio dėžučių niekas nepirko. Veltui, vis šiokia tokia pramoga.
O ar kiekviena diena nėra savotiška mačiūniška dėžutė? Ką radai šiandien? Už kiek pirkai? :)

Kažkoks keistas filmas, šampano butelis ir mes. Atmosfera palanki romantiškiems poelgiams. Girtumo laipsnis nedidelis. Šampanas šlepsi ant grindų. Valau, vėliau išdžius.
Sapalionės apie sapnus: jie visada kažkokie keisti. Šiąnakt buvau apsėsta, blogosios jėgos pabėgo, kai nubudau. Ne, vakar negėriau. Vakar ploviau taures. Šampano butelis tuščiai skambus.
Šiandien minus du. Minus dvi dienos po sekmadienio.

Svynis Todas „kilina“ visus Flyto gatvėj. Demoniškas instinktas sako jam: visi yra žemės kirminai, nusipelnę mirties. Bet kam pjaustyti gerkles? Gal geriau pagydyti nervus, nuvažiuoti į sanatoriją? Juk sakoma, kad kiekvienas sprendžia apie kitus pagal save. O jei jau kyla noras žudyti, geriau nueik pas gydytoją. Pagersi vaistų, ir praeis. Arba pažiūrėk pro langą: gal jau išlindo pavasario saulė? :)

Rimas Burokas

+ + +

noriu, girdi, noriu pabust iš gyvenimo
nors neturiu jėgų
bandau pabėgti švininėm kojom
o lapkričio liūtims pliaupiant estrados
kur iki sąmonės netekimo griežia
girti muzikantai
kraujas, lapai ir purvas,
praeiviai
jie stengias
peržengti kraujo ir purvo balas
noris klykti iš įniršio
tas lapkričio džiazas
tuščios, tamsios laiptinės
siūbuoja mano galva tarpuvartėj
liūdesys šikšnosparniu beldžias
į tavąjį langą
siūbuoja mano galva
girta į vėjo, lapų, žibintų taktą
šikšnosparnių gatve, žiurkių
gatve, palėpių gatve
siūbuoja mano galva
įtūžus liūtis
kaip motina talžo per veidą
sūnau atsipeikėk, ir rauda,
aš bėgu švininėm kojom,
mane vejas mano šešėlis
aš noriu pabust iš gyvenimo
maldauju, beldžiu
į tavąjį langą
o lapkričio džiazas vidurnakčio mieste
leisk man pabėgt, leisk man
pabusti, leisk man surasti tave,
ir išsidurti akis, užsikimšti vašku
ausis.

1976

Birželis įpusėja, kol kalbu.
Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti.
Tamsa ir langas. Nepaliauja lyti.
Nemyliu nieko... Irgi nesvarbu.
”Atsimeni...” Nereikia, pamiršau, -
tamsos gelmėn neįrašysi nieko.
Išspręsta viskas. Tai, kas pasilieka,
teprimena tik kvailą kaukių šou.

Už uždangos prasideda žiema.
Langai užšalę, aikštės užpustytos.
Sustingęs laikas. Neišaušęs rytas.
Vienatvės šaltis. Šalčio vienuma.
Girti barai ir netikri draugai.
Mirties artumas, skolos begalinės.
Degtukų skundai: “Neturi tėvynės.”
”Tikėki Dievą, pasibaigs vargai”.

Baisu ir juoda, ir jokios vilties,
peties ar balso, artimo paguodos, -
lietus ir langas... Bet už lango – sodas.
Lašai stuksena... Ir ūmai – išties,
lyg iš dangaus kas drąsintų balsu -
girdžiu: “Lietus plonom stiklinėm kojom
po visą sodą bėginėja...” Loja
nakty šunelis. Ir nebebaisu.

Tarytum brėkšta... Baigiasi naktis.
Aprimsta mintys ir lietaus ošimas.
Mirtis yra kvailiausias išrišimas, -
už uždangos nelaukia paslaptis.
Naktis ši buvo spąstai. Štai lietus
taip pat pasibaigė. Tad nieko naujo.
Lietus ir balsas – tiek gyvybės kraujo
gyvenus trisdešimt trejus metus.

Vaikštau
vidurnakčio kambary,

apgaubtas
beviltiško vienišumo,

nežinodamas, bandydamas
išsiaiškint
pats
save,

nepriklausomą nuo
asmeninių, kasdienių
detalių.

Paprasto gyvenimo paprasta diena. Troleibuso langu bėga lietaus lašas. Kažkas kalba apie nežinomus dalykus. Visi apipurkšti lietaus, bet ne taip ir blogai. Ir kaip vertinti dieną: pagal kokybę ar kiekybę? Kartais iš paprastų dienų susideda nepaprastas gyvenimas...

Susidorot su prastom mintim. Kaip gerai, kad šiandien vėl išvengėme kasdienybės.