Lengva ristele issoku i sale ir nesustodama suku tris ratus, vis praleisdama proga stabteleti. Sportbaciu padai tyliai cypsi, kai lenkiu kampus. Mano kojos tvirtos, begimo apranga spalvinga, ryski, ant rieso puikuojasi garminas fenix 3.
Saleje tylu. Simtai akiu. Staiga sustoju. Issitiesiu visu ugiu, mano plauciai atsipalaiduoja.
Sveiki! Kiek jusu daug susirinko! Noreciau pratesti begima. .. taciau renkuosi kalbeti su jumis.
Kad mano tema apie begima, jums atrodo nuobodi ir ikyri, lyg tarsi visai ne vietoje, as labai apgailestauju.
Sportas yra nemegstama tema, kurios daznai mes visokeriopai vengiame. Perjungiame kanala, nuleidziame akis nuo besimankstinancio. Vengiame zmoniu tipu, kurie kas diena sportuoja. Knygynuose bei bibliotekose net gimsta mintis ignoruoti ‘tas’ lentynas.
Kas jis, jeigu ne kancia, kam tai reikalinga?
Juk jus ir taip sportuojate: nukastos bulves, sienas sukrautas, ir vel vasara plaukiojot ant upes kranto, siandien isvedet suni, ejot su vaiku pasivaiksciot. Jus tiesiog pavyzdys! Rudens derlius virsta patiekalais, karves socios, sezoninis aktyvumas ir vel nauja plepalu tema draugu rate. Suo gyvena pilnaverti gyvenima, vaikas sveikas.

Taciau kaip jus jauciates, kada nebegiojate?
Kas is sedinciu skundziasi nugaros skausmu, ar galvos? Be reikalo laikosi dietu, svajoja viena diena atjauneti, gyventi geriausioje savo kuno formoje? Pasigirti praeiviui nauja gera diena, jog nugalejo savo kino tinguli. Kazkas ivyko viduje, be perspejimo.

Sakysite, taip, zinoma, as taciau esu nesportiskas. Todel begti man sunku net penkias minutes. Neprisiversciau viso pusvalandzio, kaip tu. Neturiu laiko, kaip tu. Mano darbo valandos ilgos, mano namai, didele seima, mazi vaikai, vienisas vyras, patraukli zmona.
Jeigu tokie pasiteisinimai jums atrodo priimtini, tai as apie jus.
Nebegiokite tada!
Kam jus siandiena reikalingas?
Mastau. Zmogaus kunas devisi, reteja kaulu tankis ir raumenu jega, stuburas ima sunkiai atlaikyti svori. Jeigu jus esate tas, kuris megsta gerai pavalgyti, turite antsvorio. Kam jus busite reikalingas uz keletos metu?
Taciau jus to nepajusite.
Nuo keturiasdesimties imsit skustis skausmais, silpnumais, diabetais, sanariais, peciais, na, o nuo penkiasdesimties, tikrai prireiks pagalbos. Zinoma, jeigu savo kunu nesirupinote.
Jusu seima, jau suauge vaikai, staiga isvys jus visiskai siaubingoje situacijoje. Iki jiems skyrete savo gyvenima, auginote, lepinote, jie nemokejo palyginti, jie jus dievino. Taciau suauge, staiga pasijus jusu ligu priezastimi. Vyras staiga ims zvalgyti judresnes partneres. O jusu sveikata jau po peiliu. Vaikai sedes ir diskutuos, kodel ju tevai nesirupino savo sveikatomis.
Pradekite.
Skirkite sau laiko, bent pusvalandi per diena.
Sakykite ‘ne’ tiems, kurie kviecia pasedeti, pavalgyti ir nejudeti. Paistyti apie savo sunku gyvenima, skausmus, neiveikiamas problemas ir jus erzinti.
Sportuokite su draugais, su seima!
Isbegite pakvepuoti grynu. Moterys, prie ramios muzikos, issitieskite jogos kilimeli.
Isdumkite su dviraciais, sliauzkite dvidesimt kilometru, keliaukite i nezinia, kalnus, nes tai laisve, sveikata. Jus suprantate? Tai ka as kalbu yra tiesa. Taciau, kodel, tai zinodami, jus to nedarote?

Kodel kartais pripazinimas ateina tik po mirties arba praejus simtmeciams? Ar menininkai yra skurdziai pasiputeliai?

Menininkai yra zmones, gyvenantys tarp musu, issiskiriantys tam tikromis charakterio bruozais, asmeninemis savybemis, - kaip ir visi kiti tarp musu, tarsi nieko nesiskiria. Taciau mes galvotumeme, kad jie permazai apmokami kol gyvi...  

Tai, koks menininkas kaip zmogus yra viena, o ka jis daro daro yra atskira dalelyte. Tai kaip du, skirtingi priesai!

Ar esate girdeje toki pasakyma apie zmogu: kaip darbuotojas jis labai darbstus ir saziningas, taciau kaip seimos galva bjaurus tironas!..

Ar gali buti, kad menininkai patys 'uzmusa' savo darbus?

Aplinka ju nenori pripazinti, nes tai butu tolygu menininko glostymas. Labai sunku patikti kitam zmogui, ypac jeigu esi pranasesnis. Todel kartais turi praeiti nemazai laiko... Turi issitrinti asmenybe ir likti tik darbas.

Na taip, užeini čia kart per metus, o registruotas keletą metų - ir niekas tavęs neatsimena. Pasiekimas?

Na taip, užeini čia kart per metus, o registruotas keletą metų - ir niekas tavčs neatsimena. Pasiekimas?

Na taip, užeini čia kart per metus, o registruotas keletą metų - ir niekas tavčs neatsimena. Pasiekimas?

PIRMA DIENA


Buvo šlykštus, lietingas oras, aš skubėjau gatve namo. Staiga link manęs žengė spalvotais rūbais moteris. Čigonė! – pagalvojau. Čiupo mano ranką ir truktelėjus link savęs, ėmė burti: nelaiminga (suprask, sunku man), bet gi mylima… neapsakomo gražumo vyro, ir jis…  o, taip, - ne vietinis! Kai ištekėsiu (už jo?) gyvensiu ten… kažkur toli… Šeimoj yra ligonis? - Vos spėjau gaudyti iš rankos besipilančias čigonės pranašystes. Kaip šalta, velnias!
Žvalgausi aplinkui į praeivius.
- Turi pinigų? – supurto mane.
- Duok, juk neatimsiu, nebijok! Pamokinsiu, – capt, - suskausta smilkinį, kai ji išrauna plauką. Ne!
Atsegus savo piniginę parodau penkis litus. Čigonė pralinksmėja.
- Turi daugiau? 
- Neturiu.
- Meluoji! O taip negalima, užsitrauksi nelaimę... užpuls tave bėdos! – pyktelėja ir suraukia nosį.
Man pasidaro bloga.

Kad čigonė mane apvogė, supratau tik vėliau, jau pasiekusi autostradą. Ar gi galėjau ja pasitikėti? Naivi kvailelė... jai atidaviau paskutinius savo pinigus.
Ant kelio zujo mašinos, nekantrūs vairuotojai skubėjo, tik ne aš, apsiavusi svetimais ankštais batais. Man laiko nėra. Kur gi čia bėgsiu?  Esu judantis niekas, permatoma dėmė.
Gražu!
Noriu viską pradėti iš naujo, nuo gimimo kitoje erdvėje. Kad taip kas nors man padėtų. 
Staiga tamsa, stumiantis vėjas ir skrydis. Mano akys kiauros. Ką daryti? Kas tai? Kaip baisu!
Apakina aitri saulė, tada nublanksta spalvos, priešais mane nematytas kelias. Važiuoju?
- Gal link Mintos?
- Prašau, - man ištaria vairuotojas, pro nuleistą durelių stiklą jis buvo panašus į susikūprinusį kurmį, jo kailinių sagos ties pilvu braižė vairą.
Mašinon įsėdau neištyrusi jos turinį, kokia klaida. Pasigailėjau, kai išgirdau pasiūlymą pažaisti ant galinės sėdynės, kur mėtėsi nedidelės pagalvėlės bei anklodė, bet neišsigandau...
- Ne, ačiū. Gal geriau išleiskite! - nurijau sausą oro kąsnį. Mano veidas išsikreipė.
Jis sustabdė mašiną. Man pasisekė.

Misiją tęsiau. Turiu suspėti, kol dar nesutemo.
- ... į Mintą? – atydžiai nužvelgiau šį kart. Mašinoje buvo šilta ir jauku, kvepėjo saldžiais jazminais. Ilgai žvelgiau pro langą į besiliejančius laukus. Lyg tamsų debesį prieš lietų, jaučiau artėjančią migreną. Na ir karšta...
Atlikusi reikalingus darbus, tapau daugiau nebenaudinga (jiems).
Nuvykusi į viešbutį, palindau po dušo srove ir šlapią kūną nusitrynusi  šiltu rankšluosčiu, bei persirengusi, nutariau ką nors užkąsti viešbučio kavinėje. Pakeliui - užsukau į paslaugų kabinetą ir užsisakiau naują biosrovės krūvį, tada jo belaukdama, skaniai pavalgiau. Na ir skonis! Maistas tirpo burnoje...
Taip užbaigus savo kuklią dieną, ramiai prisiglaudžiau prie pagalvės ir gerai išmiegojau iki kito ryto.

KITA DIENA

Nubudusi ir įsispyrusi į minkštas šlepetes, nusileidau į pirmą aukštą, kur manęs laukė naujas bioenergijos krūvis. Neatsisakiau progos ir išsimaudyti gerai išlygintuose saulės spinduliuose, o dar vėliau, susitvarkyti minčių kontroliavimo dažnius. Grįžusi į kambarį buvau švari ir pailsėjusi.
Naujas kailis malonesnis... seną palikau panešiotų kailių parduotuvėje, gal kam prireiks, lai turisi, juk čia tokia šalis.
Vakare pasiruošiau medicininei apžiūrai. Atsakymų rezultatai kiek nuliūdino, pasirodo pas mane – rizikingai padidėjęs intrapunktyvumas, perdėtas savęs kaltinimas. Pavojinga?... Vartosiu paskirtus vitaminus „Ego sistema“ ir viskas susitvarkys, šie tikrai padeda.

Įmigusią prižadino skardus įspėjamasis signalas ir aš pašokusi iš lovos bei apsirengusi, iš viešbučio išbėgau gatvėn, kur rinkosi visi svečiai ir nerimavo. Pastatui ištuštėjus, plinkui kilo panika. Susirinkę policininkai, bei greitosios komandos nariai, surado izoliuotą svečią ir įsodino mašinon. Netrukus buvo leista sugrįžti į savo kambarius. Pasirodo, nelaimėlis, atsivežė sąmonės stabilumą naikinantį virusą. Taigi buvo tuoj pat išvežtas, paguldytas izoliatoriuje ir gydomas karštom oro srovėm. Keista, tačiau nejaučiu jokios baimės tiems naujiems parazitams... nors turėčiau, dėl savo padidėjusio intrapunktyvumo! Kišenėje užčiuopiau vitaminų buteliuką ir jį atsidarius, vieną prarijau. Ryt išvažiuoju. O gaila... man čia mieliau. Juk Minta - Dievų šalis...   
DAR KITA DIENA

Labai nenoriu į Žemę.
Ir dar kaip tyčia, su Kristum reikalai gerėja! Jis neabejingas mano skausmui (o jis didelis!), juk tai žinau... Kviečiau važiuot kartu, bet jis nenori, sako jam per šalta Žemėjė ir per didelė ozono skylė virš galvos. Patinka jis man, Kristus!
Gal apie jį kalbėjo ta čigonė?... Kai jį pamilsiu, liksiu čia!
Prieš išvažiuojant dar kartą pasitikrinau ir kokia nelaimė - man buvo liepta likti. Tas užsienietis galėjo mus visus užkrėsti, todėl visiems buvo pasiūlyta atsisakyti misijų. 
Tačiau aš nelikau.
Išvykusi be gydytojų leidimo, sugrįžau namo. Išvedžiau šunį pasivaikščioti. Mano augintinis buvo spėjęs pridergti visus kampus -  tiek manęs laukęs, išsikankino vargšelis.
Beširdė!


PRIEŠPASKUTINĖ DIENA


Anktyvą rytą, tik pramerkusi sulipusias akis, išvydau saulės spinduliuose bundantį, nepakartojamą pavasarišką grožį. Slenkantis šešėlių žaismas tirpdė rasą. Nors gulėjau lovoje, maniau, kad ten lauke ant pievos, turėtų būti šilta... lėtai per ją braidžiau ir, regis, mano kojų pirštai vėlės žolėje... Šlapia... ir švelnu... Pasijutau atšąlusi.
Drėgni naktiniai? Velnias, kas čia?

Pajutusi naktinio sapno virpulį, vėl panirau į išgyventus jo vaizdus. Mane pakėlė aukšas tamsiaplaukis vyras ir pajutau kaip aš jame grimstu, kaip plyšta mano kūno gelmės ir mes alsuojame kartu. Jis laižė mano kaklą, gniaužė rankomis stangrias šlaunis ir tarsi nevalingai, o gal net nepatogiai šoko su manim... Norėjau jo! Norėjau!  (nustebink!.. prašiau, paiimk, kaip niekados anksčiau) Jis elgėsi kaip prašomas ir aš apsąlusi nuo ištekančių syvų, lengvai jį palydėjau... ir mes abu apsvaigome nuo fizinio instinkto...
Šį kartų sapną apraudojau...
Kodėl aš taip elgiuosi?
Kaip gyvuliška šie žemiški, gyvenamo momento poreikiai ir jų instinktai! Sąžinės graužimo, bei nerimo pagauta, nusivyliau...
Prisiminiau paskutinę naktį su Kristum. Ar tai buvo panašu į šį sapną...? Ar mes mylėjomės iš geidulio? Fizinės aistros? 
Ar palaimintos, šventos, didingos meilės?
Kad taip dabar... Man reikia jo!
Vadinasi - aš jį myliu?
Vidinis, užliejantis chaosas, skendo saulėtos dienos, tolimame dangaus ir žemės susiliejančiame horizonte.
Papusryčiavusi išgėriau vitaminus. Kažkas ne taip. Gal tai artėjanti liga?
Rytoj važiuoju pasitikrinti.


PASKUTINĖ DIENA


Iš anksto užsisakiusi viešbutį ir šį kart prabangesnį, iškeliavau atgal į Mintą.

Minta – nuostabus Dievų miestas, šalis, kurioje visi gyvena kitaip. Mintiečiai yra pažengę savo dvasiniais pasąmonės ieškojimais, jų analizavimais ir eksperimentais, kurių dėka, jie švarina svarbius lytinius, gyvybės ir mirties klausimus, iškilusius daugiau žemiečiams, o ne jiems. Tai jų darbas – padėti.

Pabaigusi trumpą vitaminų kursą ir pasidariusi sąmonės šviesėjimo tyrimą, užsnūdau pietų...
Prabudau nuo ypatingo šalčio, sukelenčio baisų drebulį visam mano kūne. Drebulys panašėjo į prasidedančius traukulius. Buvau apsupta šviesos. Izoliatorius?...
Akinančios lempos degė silnai žalia spalva, o mano kūnas buvo nusėtas su lyg žirnio dydžio spuogų.
Kažkoks hibridas pravėręs siaurą plyšį, įmetė rūbus.
Apsirengusi išėjau iš kabinos.
Mane pasveikino šalia hibrido sėdintis beveidis.
Užduotis įvykdyta. Jis buvo patenkintas. Po ilgo pokalbio gavau naują įsąkymą. Grįžti į Žemę naujų virusų. Tačiau iki tolei – poilsis...

... Kylančio vakaro padangėje, sėdėjau ant lengvai įkaitusio pajūrio smėlio ir rankoje laikiau jo delną... didelį ir minkštą. Gera.

Gal reiktu nubausti visas nesusituokusias moteris, gyvenancias su vyrais, kad ju pinigais naudojasi. Kodel jos suteikia jiems paslaugas kaip, buvimas kartu, tvarkymas ju namu, skalbimas, vaiku prieziura, o kiek jos lovoje turi pasistengti, kad vyrai viena diena ju nepaliktu, o vestu???

Nubauskite tas moteris, taip iseina, nes jos ima is vyro ir duoda. Ima ju gerove, naudojasi pinigais. Nubauskite Gintare, kad su Viliumi Karaliumi santykiavo, nubauskite Baumilos meiluze, kad vaziavo su juo i kelione ir suteike jam savo paslaugas jos metu, nubauskite ir kitas Lietuvos moteris SHOW pasaulio vyru, kurios dvigubai jaunesnes ir akivaizdziai prostituciu pareigas (vadinasi!) uzima mano akyse pagal jusu mastymus.


Tai jeigu as noriu pasilinksminti Nicoje su turtingais vyrukais, o jie man uz tai sumokes - negaliu? Juk cia mano kunas ir gyvenimas. Juo labiau, man patinka seksas.

Jeigu eini kina, teatra, paroda, show, koncerta, juk MOKI PINIGUS. Gal reiktu nubausti ju emejus? Labai sureiksminate bybio-putes reikalus... Viso labo tai tik zaidimas, kuri gali zaisti bet kuris planetos gyventojas ir pilna yra porno puslapiu internete, kodel ju visu nenubaudzia, AAA?


Nesamone.

Palikit moteris spresti pacioms, ka jos nori rinktis.

Visas moteris bausti!

Kodėl dažniausia su pavydu aš žiūriu į tuos, kurie savo gyvenimą paskyrė vienatvei ir atsiskyrimui nuo minios?

Kur aš dabar būčiau
Ką daryčiau
Apie ką svajočiau
Jei neegiztuočiau
Kas tada su manimi kalbėtų
Tylėtų
Juoktųsis
Internetinėje erdvėje