Ir visgi viduramžių bažnytinė muzika yra kažkas mistiško. Jaučiausi taip, lyg į mane plaukte plauktų tūkstančiai garsų sielų, o palubėje sklandytų visa amžinybė.

Pasiilgau šito lietaus kvapo.Rodos, betoninės sienos garuoja:)

Ir visgi kitaip.
Kai praeitis kelia vien nostalgiją, o dabartyje temoki išgirsti sekundžių tiksėjimą. Kai čia ir dabar egzistuoja vien tik instinktų maišatis ir elementarūs besielio kūno poreikiai, tuomet gera gyventi rytojaus diena. Tikėtis kažko kito.
Išaušta ta pati saulė, ir net nenužvelgus jos šildančio raudonio pradedu gyventi. Užsidedu kasdienę laimingo žmogaus kaukę ir einu į niekur. Atsisėdu ant tuštesnio suoliuko prie rotušės ir staiga mane užkalbina valkata. Pasiūlo alaus butelį, ir kaip ir daugelis šiais laikais pradeda pasakoti apie socialines problemas. Tuomet iš antakių formos atspėja mano amžių ir pasako, kad retai kada galima sutikti tokią nesugadintą vilnietę. Po kelių minučių bando įžvelgti manyje psichologę, filosofę ir galų gale pradeda teigti, kad visa tai man jau duota.
O tada įvyksta keisčiausias dalykas. Tartum visą tą laiką skaitęs mano mintis jis pasiūlo nueiti į barbakaną ir palaukti saulėlydžio. Keista, bet tą ir planavau padaryti šį vakarą. Atsistoju ir palinkėdama gerų dienų pasuku man reikiama linkme. Nežinau kodėl, bet visuomet kai neplanuoju jokių susitikimų pasirodo koks nors seniai matytas žmogus, kurio tikrai nebūčiau tikėjusi sutikti. Taigi sutikau Gintarę G., o vėliau prie mūsų prisijungė ir Novilė.
Nusipirkom po butelį alaus ir atsisėdome ant kalno, vaizdu į raudonus stogus. Čia ir turėjau sulaukti saulėlydžio.
Viskas kitaip, pagalvojau. Ir saulė nesileido ne taip, kaip įprasta. Dangus kiek apniuko, ir paslėpė jos lašantį kraują. Gal ir gerai.
Po antro butelio alaus, patraukėm pas Gintare namo daryti kijevo kotletų. Tiesa, aš jų nedariau, atlikau tik virtuvės muzikanto vaidmenį, dainuodama tas pačias "senų blogų gerų laikų" dainas.
Grįždama namo galvojau apie tą patį, ką ir visą dieną, apie tą patį ką sapnuoju naktimis, tą patį ko ilgiuosi, ko nesuprantu, tą patį kas verčia mane nešioti kvailas nieko nepastebinčios kaukes. Ir apie tą patį, ką tikėjausi taip greit pamiršti.
Viskas kitaip. Ir priešpilnį jau pakeitė pilnatis.
O aš vis laukiu rytojaus, nežinodama ką jis man atneš.
Kadanors viskas bus kitaip. Tik ne dabar. Dar ne.
Labanakt.

Jau kurį laiką mano vakarai nesikeičia, tartum būčiau nustačius "repeatą". Sėdėjimas balkone, muzikos klausymas, kai junginėji betkokias dainas, kurios primintų kokius nors vaizdinius ar sukeltų bent kokias emocijas. Žiūrėjimas į laikrodį, chaotiškos mintys, ginčai su savimi, šviesios ir nesuprantamos svajos. Žalia arbata ir kvailas tikėjimas, kad rytoj viskas bus kitaip.
Jau kelintą vakarą iš eilės galvoju apie naktinį pasivaikčiojimą senamiesty... Tylias gatves aplietas blausiom žibintų šviesom, vilnelę atspindinčią mėnulį ir vienatvę, ūžiančią lyg pravažiuojantys gatve pavieniai automobiliai.
Laukimas. Ko? Kol kas pasiūlys išeit pasivaikčiot? (ar atsirastų tokių kvailių?) Galbūt ir pati galėčiau tą padaryti, tačiau deja manęs nelanko nemiga ir nors ir per prievartą, mano vakarai visuomet baigiasi sapnuose, kur nustatyta ta pati "reapeat" funkcija. Tas pats žmogus, tas pats chaosas... Taspats pabudimas dar neprašvitus ir tas pats vartymasis nuo šono ant kito šono. Galų gale vėl miegas ir rytas su naujais darbais.
Rytoj bus kitaip, sakau sau ir pati tuo netikiu.

Kai kuriuos nemiga kamuoja, o man dabar ji būtų pats nuostabiausias dalykas.
Visą naktį skirčiau vaikštinėjimui tuščiomis gatvėmis ir skaitymui.
Deja.

AIDA_THE LAST TIME

Žinai, tas Tavo noras mylėti ir būti mylimam, man labiau primena norą mylėtis ir būti  pisamam...

..o kas Tau sakė, kad turi būti laimingas?

Pavasarėjant:)

o as visai noreciau stiklines pieno ir kad rytoj nuotaika butu bent kiek geresne. Idomu, cia oras kaltas ar koks kitas biesas?