kai diena baigias, atslenka tamsa
tylūtėliai pro pravertas duris
sąmonę užlieja balta
būsimo miego naktis

dar keisčiau.
iš tikro, yra vienas dalykas, ko gyvenime tikrai nekenčiu (šitą žodį itin retai vartoju, nes iš esmės, žmogus nejaučia tokio jausmo, jis tiesiog per stiprus kad būtų žmogaus), tiksliau - negaliu pakęsti šalia savęs, aplink mane, mano teritorijoj - tai žmonių bukumas, siauraprotiškumas, kvailumas.
gaila, bet privalai su tuo susidurti laiks nuo laiko.
tada ateina supratimas dar stipresnis nei buvo - apie žmogaus sąmonės kosmosą.
žmonės, alio, ar jūs nematot kas slypi jumyse???
ar nejaučiat beribių erdvių savo sąmonėj?
ar gi nepasitaiko pajusti tokių neapčiuopiamų dalykų , kurių net žodžiais nusakyti negali???
ir tik nereikia man sakyti, kad čia dievas....
dėkuj, vakar jau vienas arklys su uždengtom akim, kad matytų tik tą, ir jokio kito kelio, pasidrabstė putom. akli fanatikai.
štai kodėl vakar ir sakiau - nėra dievo, esi tik tu, o į tave telpa viskas.
aš išvis nevartoju tokios sąvokos kaip dievas.kas yra dievas??
dievas esu aš, sau pati esu dievas.nors ir tai yra iliuzija, nes pamirštam paslaptį, kurią nešiojamės visi.
bet aš ne apie tai dabar.
ar suvokiat begalybe???
ar galit mąstyti begalybę arba nieką???
ar bandot patys atsekti savo mintis, jų logiškumą, takus ir pasisėdėjimus ant vienos ar kitos sutiktos minties kelmo???
aš bandau.ir taip galiu praleisti valandų valandas.
ir keista, bet po to, negaliu nieko parašyti, parodyti, pasakyti, atskleisti ką mačiau, su kuo susipažinau, ką pajutau, ir išvis kur buvau....tik žinau, kad po tokių kelionių, turiu kažko daugiau, plačiau ir suprantu, kad tai ką nešiojamės kiekvienas yra neišsemiama.
keista ar ne...........

keista.
parašai ką nors, įmeti į dienoraštį ir staiga tampi nesveikų atakų taikiniu....
nors čia derėtų pridurti - skirtumas tarp genialumo ir kvailystės yra tas, kad genialumas – ribotas....

labas rytas.
kaip kava?
aš tai tik su pienu geriu.....
cigaretę?
aš tik metoli rūkau....
tai ką?
prie darbų

kaip atėjau ryte (kuris beje buvo luošas), taip ir išeinu vakare (kuris yra visai nuotaikingas).

sako  - melskis, malda padeda....
melstis galiu tik pati sau, nes ir esu tas darinys savo gyvenime kuris vairą laiko, bet jau viena iš esamų dviejų rankų.
kažkas kaltina - tu netiki į dievą, dėl to ir nesimeldi...
gal.bet ar nėra naivus šis tikėjimas į tą, ką mes patys susikuriam, ir įsivaizduojam kad tai egzistuoja??
ar tai nėra žmogaus paslapties suasmeninimas??
kai tuo tarpu paslaptis ir yra ta procentinė mūsų gyvenimo dalis, kuri ir yra didžioji gyvenimo mistika/rykštė/atsitiktinumas???
ta dalis,kurią nešiojamės visi (kai kurie iš mūsų tą jaučia) ir kurios atskleisti ir racionalizuoti mums niekad nepavyks???
kam melstis tada?? tai paslapčiai?mistikai?atsitiktinumui?
paslaptį reikia saugoti, mistiką reikia gerbti (ne garbinti!)ir priimti kaip pamoką, dovaną, galimybę, atsitiktinumais reikia stebėtis.
visa yra žmoguje.
dar daug galečiau pasakyti, parašyti, bet laikas spaudžia į guminius rėmus.....

Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti.

Jeigu vienas kitas malonus žodis gali padaryti žmogų laimingą, reikia būti niekšu, kad šito nepadarytum.

nu brūdų kiaušinienė, ne kitaip

gal net ne idiotiškas, o absurdiškai debiliškas.
snargliava kažkokia.