sako  - melskis, malda padeda....
melstis galiu tik pati sau, nes ir esu tas darinys savo gyvenime kuris vairą laiko, bet jau viena iš esamų dviejų rankų.
kažkas kaltina - tu netiki į dievą, dėl to ir nesimeldi...
gal.bet ar nėra naivus šis tikėjimas į tą, ką mes patys susikuriam, ir įsivaizduojam kad tai egzistuoja??
ar tai nėra žmogaus paslapties suasmeninimas??
kai tuo tarpu paslaptis ir yra ta procentinė mūsų gyvenimo dalis, kuri ir yra didžioji gyvenimo mistika/rykštė/atsitiktinumas???
ta dalis,kurią nešiojamės visi (kai kurie iš mūsų tą jaučia) ir kurios atskleisti ir racionalizuoti mums niekad nepavyks???
kam melstis tada?? tai paslapčiai?mistikai?atsitiktinumui?
paslaptį reikia saugoti, mistiką reikia gerbti (ne garbinti!)ir priimti kaip pamoką, dovaną, galimybę, atsitiktinumais reikia stebėtis.
visa yra žmoguje.
dar daug galečiau pasakyti, parašyti, bet laikas spaudžia į guminius rėmus.....